>
Dangaus miestas
Ekspozicija „Dangaus miestas“
skaityti plačiau
Atgal
Žvelgiant plika šiandienos akimi, krikščioniškieji vienuolynai – toks Vilniaus miesto segmentas, kurio urbanistiniame peizaže neįmanoma nepastebėti, o vienuolių bendruomenės – imanentinė šio miesto egzistencijos dalis ir svarbus jo tapatybės stuburo slankstelis. Vienuoliai, taip pat ir čia vėliau įsikūrusios vienuolės Vilniaus niekada neapleido. Pulsavo vienuolijoms palankių ir nepalankių istorinių madų potvyniai ir atoslūgiai, keitėsi didieji kunigaikščiai ir karaliai, gubernatoriai ir vaivados, pirmieji sekretoriai ir prezidentai, burmistrai ir merai, tačiau vienuoliai ir vienuolės visada buvo čia. Jų neišgąsdino karai, revoliucijos ir sukilimai, neišgujo represijos ir okupacijos. Netgi tapę nepastebimi, išsklaidytų bendruomenių broliai ir seseyrs neišsižadėjo miesto, kuris jiems / joms buvo ir meilės bei rūpesčio objektas, ir ištikimybės savo pašaukimui mokykla, ir tikras Dangiškojo miesto peizažas.
0:00
0:00

1403 m.
Tertius Ordo Regularis Sancti Francisci Assisiensis / Trečiasis regulinis šv. Prancičkaus Ordinas

Bernardinės – iš pasauliečių moterų, priklausiusių Trečiajam Šv. Pranciškaus ordinui, susikūrusi vienuolija. Jas Italijoje subūrė palaimintoji Angelina de Marsciano. Vienuoliškam gyvenimui pasišventusios moterys gyveno bendruomenėje, bet išlaikydavo tam tikrą savarankiškumą ir nuosavybę. Jos duodavo klusnumo ir skaistybės įžadus, bet nebuvo saistomos regulos ir klauzūros, kol 1566 m. popiežius Pijus V paskelbė privalomą klauzūrą visuose moterų vienuolynuose.

0:00
0:00
Paveikslas „Šv. Ona pati trečioji“
skaityti plačiau
Atgal

Vilnius, 1775 m.
Drobė, aliejiniai dažai

Pranciškonų ir bernardinų vienuolijos daug dėmesio skyrė Švč. Mergelės Marijos motinai šv. Onai. Lietuvos, vėliau – ir Lenkijos bernardinų vienuolynuose kultui viešinti ir populiarinti būdavo steigiamos šv. Onos brolijos, o Vilniaus konvente ši brolija greta vienuolyno bažnyčios netgi turėjo įspūdingą 1500 m. pastatytą Šv. Onos koplyčią, aprūpintą popiežiaus suteiktais atlaidais ir solidžiu išlaikymu. Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bernardinių bažnyčioje Šv. Onos altorius stovėjo nuo pat pradžių – tam lėšų skyrė fundatorius Leonas Sapiega. Vėliau paties vienuolyno ir pamaldžių geradarių lėšomis altorius ne kartą atnaujintas, keitėsi ir jame kabojęs atvaizdas. Naujojo Daugėliškio bažnyčioje atsidūręs Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios paveikslas nutapytas 1775 m. to paties dailininko, kuris sukūrė ir šv. Klaros Asyžietės atvaizdą.

0:00
0:00

Vilnius, XVII a. pab.
Lininė drobė, audinių skiautės, šilkiniai, auksuoto sidabro ir sidabro siūlai bei virvelės, siuvinėjimas; karnacijos – drobė, aliejiniai dažai, tapyba.

Svarbus bernardinių užsiėmimas buvo liturginių drabužių ir kitų reikmenų siuvinėjimas, kuris 1671–1775 m. bernardinių vienuolyno metrikoje, pabrėžiamas kaip girtina, didelį pranašumą bendruomenėje lėmusi veikla. Tarp siuvinėtojų minima iš Užupio su pirmosiomis vienuolėmis į Šv. arkangelo Mykolo vienuolyną perėjusi ilgaamžė Otilija Levošaitė (Otylia Lewoszówna), kuri, net 60 metų sulaukusi, siuvinėjo bažnyčiai veliumus, humerolus, antepedijus ir arnotus. XVII a. I p. auksu siuvinėjo Melanija Plonska, kuri į Šv. Mykolo vienuolyną buvo priimta be pasogos, tačiau iš savo rankų darbo įgijo šv. Mykolo paveikslui sidabro šalmą, bei pastatė Apreiškimo Šv. Mergelės Marijos altorėlį, auksu išsiuvinėjo daug veliumų ir daug kitų daiktų. Išskirtinių gabumų turėjo ir Pranciška Zenkevičiūtė (Franciszka Zienkiewiczówna). Šiais rankdarbiais vienuolės pirmiausia turtino savo bažnyčios liturginės tekstilės rinkinį, bet galima numanyti, kad savo darbais jos dalijosi ir su kitais vienuolynais, bažnyčiomis.


0:00
0:00
Šv. Felicisimo ir kitų šventųjų relikvijorius
skaityti plačiau
Atgal

Vilnius, po 1785 m.
Medis, staliaus ir drožėjo darbai, auksavimas; stiklas, šilkas, aksomas, metalas (sidabras?)

Edikulos formos mediniame įstiklintame relikvijoriuje ant pagalvėlės padėta kaukolė. Fone ant raudono audeklo pritvirtintos dar trys mažesnės šventųjų relikvijos su įrašais. Po pagalvėle rasti du dokumentai, liudijantys, kad šv. Felicisimo galvos relikvija buvo paimta iš Romos katakombų ir 1676 m. padovanota Mažosios Lenkijos ir Lietuvos bernardinų provincijolui Gabrieliui Rotermundui. 1676 m. gruodžio 17 d. jos autentiškumą patvirtino Vilniaus vyskupijos administratorius Mikalojus Steponas Pacas, leidęs relikviją viešai gerbti. Provincijolas šv. Felicisimo relikviją perdavė Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčiai. Antrasis, 1777 m. bernardinui Jonui Nepomukui Pacevičiui išduotas, dokumentas liudija iš Romos Priscilės katakombų paimtų šventųjų kankinių Urbono, Jukundo, Pijaus ir Kastos relikvijų autentiškumą. Prieraše teigiama, kad jų tikrumą patvirtino Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis 1786 m. gegužės 15 d. Veikiausiai tada visos penkios relikvijos buvo sukomplektuotos dabartiniame mediniame relikvijoriuje. Gabrieliaus Rotermundo dovanota šv. Felicisimo galvos relikvija paminėta bernardinių dokumentuose jau 1678 m. tarp Švč. Mergelės Marijos paveikslui priklausiusių brangenybių. Tada ji buvo įdėta į specialiai padarytą sidabru papuoštą relikvijorių.

0:00
0:00

Vilnius, 1706 m.
Sidabras: vario lydinys (detalės): kalimas, liejimas, kalstymas, puncavimas, karpymas, auksavimas

Palūšės bažnyčioje atsidūrusios komuninės priklausomybę Vilniaus bernardinių bažnyčiai rodo ant pėdos išgraviruotas įrašas lotynų kalba, skelbiantis, kad indą Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo vienuolynui 1706 m. parūpino vienuolyno vyresnioji Antanina Žabaitė. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad jos dėka, be svarbių bažnyčios pertvarkymo darbų ir pamaldumo tradicijų sustiprinimo, Švč. Mergelės Marijos paveikslui įgytas sidabrinis aptaisas, nupirktos sidabro žvakidės, lempa, didelis monstrancijos pavidalo relikvijorius, bažnyčia praturtėjo liturginiais rūbais ir siuvinėtais antepedijais. Komuninė tarp visų tų vertybių nepaminėta, tačiau žinoma, kad 1706 m. vienuolyno administravimą iš A. Žabaitės perėmė Felicijona Chlusovičiūtė, tad komuninė buvo vienas iš paskutiniųjų vienuolyno vyresniosios Antaninos dovanotų daiktų.

0:00
0:00

XVI–XVII a.
Molis, glazūra. Lietuvos nacionalinis muziejus

Bernardinių venuolyno ansamblyje buvo įrengta hipokaustinė šildymo sistema, tačiau pastatai buvo šildomi ir koklinėmis krosnims. Tokios krosnys jau stovėjo buvusiuose Eustachijaus Valavičiaus rūmuose, kuriuose apsigyveno pirmosios vienuolės. Statytos iš skirtingų formų ir tipų koklių derinių bei puoštos įvairiais karnizais, frizais, karūnėlėm, be pagrindinės funkcijos šildyti, jos buvo ryški interjero puošmena. Vietinių meistrų gaminti puošnūs reljefiniai kokliai dažnai buvo glazūruojami žalia, mėlyna, geltona spalvomis. Jų puošybos motyvai įvairavo nuo geometrinių, heraldinių, augalinių iki figūrinių, buvo pasaulietinio ir religinio turinio.

Vienuolyne buvo įrengta ir hipokaustinė šildymo sistema. Rūsyje po refektoriumu surasta XVII a. II pusės šildymo krosnis, kurios pakura buvo įrengta pastato išorėje. Iškūrenus šią krosnį, karštas oras cirkuliavo kanalais ir taip apšildydavo viso pastato grindis.

0:00
0:00
Paveikslas „Šv. Pranciškaus Asyžiečio stigmatizacija“
skaityti plačiau
Atgal

Vilnius, XVII–XVIII a. pr.
Drobė, aliejiniai dažai

Naujojo Daugėliškio bažnyčioje atrastas šv. Pranciškaus paveikslas veikiausiai buvo skirtas vienuolyno patalpoms puošti. Jame nutapytas Šv. Pranciškaus regėjimas – 1224 m. per Šv. Kryžiaus Išaukštinimo šventes melsdamasis La Vernos vienuolyne, šv. Pranciškus išvydo Nukryžiuotąjį šešiasparnio serafimo pavidalu ir jo kūne liko įspaustos Kristaus kančios žymės. Apačioje esantis įrašas – tai eilutės iš himno, giedamo per Šv. Pranciškaus stigmatizacijos šventę: Pažymėjai, Viešpatie, savo tarną Pranciškų mūsų išganymo ženklais. Jis dažnai būdavo įkomponuotas į slėpiningąjį įvykį vaizduojančius paveikslus ir graviūras.

0:00
0:00

1216 m.
Ordo Praedicatorum /  Pamokslininkų ordinas

Šv. Dominykas (1170–1221) kvietė skelbti Evangeliją taikiu pamokslavimu, disputais tarp žmonių, atsisakant ginkluotų Kryžiaus žygių. Intelektualumu išgarsėję dominikonai, iš pradžių kūręsi didesniuose universitetiniuose miestuose, ilgainiui tapo galinga visuotinės reevangelizacijos jėga krikščioniškajame pasaulyje.

Pamokslininkų ordino misionieriai, kaip manoma, Vilniuje lankėsi jau XIII–XIV a., bet stabiliai įsikūrė gerokai vėliau. 1501 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras skyrė fundaciją Vilniuje jau stovėjusiai Šv. Dvasios bažnyčiai ir atidavė ją dominikonams. 1647 m. buvo patvirtinta Lietuvos Šv. Angelo Sargo provincija, jungusi jau 12 vienuolynų. Vilniaus Šv. Dvasios konventas tapo pagrindiniu ir didžiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dominikonų vienuolynu (XVI a. jame nuolat gyvendavo apie 60, 1748 m. – 116 vienuolių). Čia veikė noviciatas ir generalinės studijos, buvo didžiulė (daugiau nei 5 tūkstančių tomų) biblioteka. 1581 m. prie bažnyčios dominikonai subūrė Rožinio broliją, vėliau veikė ir Šv. Angelo Sargo brolija. 1642 m. priemiestyje Lukiškėse buvo įkurtas antrasis dominikonų vienuolynas Vilniuje, kurio fundatoriumi buvo Smolensko kaštelionas Jurgis Liutauras Chreptavičius. Lukiškėse įsikūręs Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo vienuolynas netrukus išgarsėjo ir dabar bažnyčioje esančiu stebuklingu Dievo Motinos paveikslu. Trečiasis dabartinėje Vilniaus teritorijoje esantis dominikonų vienuolynas įsteigtas Verkiuose. Pasibaigus karui su Maskva, Vilniaus vyskupas Jurgis Bialozoras kaip padėką už Tėvynės išlaisvinimą 1664 m. inicijavo Kalvarijų komplekso įkūrimą Verkiuose, o 1669 m. baigtas statyti Kryžiaus kelio ansamblis buvo perduotas Šv. Dvasios vienuolyno dominikonų globai. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo dominikonai  Vilniuje patyrė caro valdžios represijas. Šv. Dvasios konventas 1844 m. panaikintas, jo patalpose įkurdintos įvairios įstaigos, įrengti butai ir netgi kalėjimas. Bažnyčia neuždaryta, bet paversta parapine. Tais pačiais metais panaikintas ir Lukiškių dominikonų vienuolynas, o sovietmečiu buvo uždaryta ir jo bažnyčia ir naudota kaip sandėlis. Paskutinį Vilniaus pašonėje dar veikusį Verkių dominikonų vienuolyną caro valdžia uždarė 1850 m. Parapine tapusios bažnyčios ir koplyčių ansamblis išliko iki 1963 m., kai sovietų valdžios potvarkiu Kalvarija buvo nugriauta (atgavus nepriklausomybę – atstatyta). Pamokslininkų ordinas į Lietuvą grįžo 1992 m. ir įsikūrė Šv. Pilypo ir Jokūbo vienuolyne.

0:00
0:00

Lietuva, XVII a. II p. (siuvinėtos puošmenos, tapyba), XIX a. (audiniai, pasiuvimas).
Šilkinis damastas, šilkinis atlasas, auksuoto sidabro ir sidabro siūlai, auksuoto sidabro virvelė: siuvinėjimas, tekstilės aplikacija; tapyba ant drobės

Dalmatikos nugarinėje pusėje greta augalų motyvų ir adoruojančių angelų yra dvi dominikonišką Rožinio pamaldumą simbolizuojančios kompozicijos. Viršuje išsiuvinėtas Švč. Jėzaus Vardo simbolis: mat, be visuotinai paplitusios Švč. Mergelės Marijos rožinio maldos, dominikonai populiarino ir Švč. Jėzaus Vardo rožinį. Dalmatikų apačioje pavaizduota tradicinė scena – Dievo Motina teikia rožinį šv. Dominykui, bet neįprasta, kad dešinėje pusėje vietoje šv. Kotrynos Sienietės pavaizduotas šv. Hiacintas (1686 m. paskelbtas Lietuvos globėju), o šv. Kotryna išsiuvinėta dalmatikų priekyje.

0:00
0:00
Procesijų altorėlis su paveikslais „Rožinio Švč. Mergelė Marija“ ir „Švč. Jėzaus Vardas“
skaityti plačiau
Atgal

Paveikslai – Vilnius, 1771 m.; altorėlis – Vilnius, 1819–1830 m.; žvakidės (angelai) – Vilnius, XVII a. pab. – XVIII a. pr. Paveikslai – skarda, aliejiniai dažai; altorėlis – medis, vario lydinys: kalimas, kalstymas, štampavimas, graviravimas, sidabravimas; angelai – sidabras (?): kalimas, karpymas, kalstymas, puncavimas

Procesijų altorėlis priklausė Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno bažnyčiai. Nuo XVI a. čia veikė Rožinio brolija ir tradiciškai buvo išlaikomi du – Rožinio Švč. Mergelės Marijos ir Švč. Jėzaus Vardo – altoriai. Brolijos procesijų altorėlyje yra bažnyčios altorių titulus atitinkantys atvaizdai: vienoje pusėje – Rožinio įteikimo šv. Dominykui ir šv. Kotrynai Sienietei scena, kitoje – Švč. Kristaus Vardą simbolizuojanti kompozicija su Kūdikėliu Jėzumi virš inicialo IHS. Paveikslo „Švč. Jėzaus Vardas“ apačioje parašyta, kad kūrinys įsigytas 1771 m. spalio 1 d. tėvo Marcelijaus Gumkovskio rūpesčiu. Rašytinių šaltinių duomenimis, 1730 m. gimęs M. Gumkovskis į dominikonų vienuolyną įstojo 1754 m., o apie 1761–1762 m. ėjo generalinio pamokslininko pareigas Lukiškių vienuolyne, vėliau juo buvo kituose provincijos konventuose. 1771 m. galėjo užimti generalinio pamokslininko ir Rožinio promotoriaus pareigas Šv. Dvasios vienuolyne. Jo užsakymu profesionalaus dailininko rokoko stiliumi nutapytas paveikslas anksčiau veikiausiai puošė to paties laiko procesijų altorėlį, o XIX a. I pusėje buvo įstatytas į naują skarda apkaltą retabulą.

0:00
0:00
Atgailos kanauninkai
skaityti plačiau
Atgal

XIII a. vid.
Ordo Canonicorum Regularium S. Mariae de Metro de Urbe de Poenitentia Beatorum Martyrum / Regulinių atgailos palaimintųjų kankinių kanauninkų ordinas 

Reguliniai atgailos kanauninkai buvo atsidėję parapinės sielovados darbui ir gyveno pagal šv. Augustino regulą. Jų ryšį su šiuo šventuoju bei askezės praktiką pabrėžė ordino ženklas – ant balto abito nešiojama raudona širdis su iš jos išaugusiu kryžiumi.

Lietuvoje reguliniai atgailos kanauninkai tapo pirmąja po krikšto čia įsikūrusia vienuolija: Jogailos 1390–1391 m. funduota prepozitūra Bistryčioje (su vienuolyno filialu Medininkuose) ilgą laiką buvo vienintelė regulinių atgailos kanauninkų bendruomenė. Vienuolijos centru tapo 1617–1618 m. įsteigtas Videniškių vienuolynas. XVII a. Vilniaus vyskupijoje susikūrė daug naujų atgailos kanauninkų buveinių, bet dažniausiai tai būdavo nedidelės dviejų trijų vienuolių, tarnaujančių parapinėje bažnyčioje, rezidencijos. 1645 m. Jokūbo Aleksandro Zalamajaus drauge su žmona Ona funduotas ir kukliai aprūpintas Užupio vienuolynas Vilniuje ilgą laiką niekuo neišsiskyrė iš kitų Lietuvos regulinių atgailos kanauninkų bendruomenių. XVIII a. pab. – XIX a. I p. Užupio vienuolyne dažniausiai rinkdavosi regulinių atgailos kanauninkų Lietuvos provincijos kapitulos. Tačiau tuo laiku prasidėjęs vienuolijos nuosmukis ilgainiui lėmė ir Vilniaus bendruomenės krizę. 1832 m. uždarius visus regulinių atgailos kanauninkų vienuolynus (juose tuo metu gyveno apie 40 vienuolių), prie Užupio bažnyčios liko tarnauti du vienuoliai kunigai.

0:00
0:00
Šv. Gaudiozo relikvijorius
skaityti plačiau
Atgal

Vilnius (?), XVII a. 4–5-asis deš., XIX a.
Sidabras, vario lydinys: liejimas, kalimas, kalstymas, graviravimas, puncavimas, sidabravimas, auksavimas

Kryžiaus formos relikvijoriaus pėda papuošta heraldiniais ženklais. Vienoje pėdos pusėje išgraviruota Regulinių atgailos kanauninkų ordino emblema – širdis su kryželiu viršuje. Kitoje pėdos pusėje išraižytas nenustatyto aukotojo keturių laukų herbas su inicialais „KW / IT“. Švenčionių bažnyčioje atsidūręs kūrinys galėjo priklausyti bet kuriam XVII a. I pusėje Lietuvoje veikusiam regulinių atgailos kanauninkų vienuolynui: Videniškių, Tverečiaus, Medininkų ar Vilniaus.

0:00
0:00
Laterano kanauninkai
skaityti plačiau
Atgal

1446 m.
Congregatio Sanctissimi Salvatoris Cannonicorum Regularis Lateranensis / Laterano Švenčiausiojo Išganytojo regulinių kanauninkų

Katedrų kapitulų kanauninkai, XI–XII a. susibūrę į bendrą nuosavybę turinčias ir vienuolinius įžadus duodančias bendruomenes, davė pradžią specifinei vienuolių kategorijai – reguliniams kanauninkams. Viena iš jų grupių, kitados aptarnavusi Laterano baziliką, gavo Laterano kanauninkų vardą. Jų tikslai – dieviškojo kulto tarnyba, brevijoriaus maldų kalbėjimas choru, pamokslų sakymas, parapinis apaštalavimas, jaunimo auklėjimas, misijos.

Į Vilnių 1625 m. atvykusius regulinius kanauninkus vietos vyskupas Eustachijus Valavičius įkurdino Antakalnio priemiestyje ir pradžioje išlaikė savo lėšomis. 1638–1639 m. Laterano kanauninkams buvo perduota Antakalnio parapinė Šv. Petro bažnyčia, bet vienuolyno padėtis stabilizavosi tuomet, kai valdas vienuolynui paskyrė Mstislaulio vaivada Juozapas Korsakas (1642 m.) Ir Vilniaus vaivada bei Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas (1675 m.). Pastarasis geradarys pastatydino ir įspūdingai išpuošė naują mūrinę Šv. Petro ir Povilo šventovę – vieną Lietuvos baroko šedevrų. XVIII–XIX a. Antakalnio vienuolynas, kuriame įvairiu metu gyvendavo iki 20 vienuolių, buvo didžiausia ir reikšmingiausia Laterano kanauninkų bendruomenė Lietuvoje. Antakalnyje įsikūrę vienuoliai uoliai darbavosi šio Vilniaus priemiesčio sielovadoje: sakė pamokslus lietuvių ir lenkų kalbomis, mokytojavo parapinėje mokykloje, rūpinosi špitole, vadovavo Penkių Jėzaus žaizdų ir Švč. Mergelės Marijos Maloningosios brolijoms. Nuo 1653 m. bažnyčioje gerbtas maloningas Švč. Mergelės Marijos Maloningosios atvaizdas. Vilniaus Laterano kanauninkų bendruomenė, paskutinė Lietuvos istorijoje, caro valdžios buvo likviduota 1864 m. Trys vienuoliai buvo apkaltinti parama 1863 m. sukilimo dalyviams ir ištremti. Vienas iš jų – Pranciškus Zavadzkis vėliau tapo Šv. Petro ir Povilo parapinės bažnyčios klebonu ir nesėkmingai mėgino atgaivinti Laterano kanauninkų veiklą. Sulig šio kunigo mirtimi 1915 m. baigėsi bemaž 300 metų trukusi šios vienuolijos istorija Lietuvoje.

0:00
0:00

Kemptenas, 1759 m. Aptaisai – Vilnius, XVIII a. 7-asis deš.
Sidabras, vario lydiniai: liejimas, cizeliavimas, raižymas, auksavimas; aksomas, popierius

Prabangiai aksomu aptraukti ir meniškai metalu iš abiejų pusių aptaisyti mišiolai – tai dviejų Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios brolijų nuosavybė. Knyga su Antakalnio Švč. Mergelės Marijos ir šv. Augustino atvaizdais minima Švč. Mergelės Marijos Maloningosios brolijos turto sąraše, o knyga su Išganytojo žaizdų simboliais ir šventųjų apaštalų atvaizdais – Penkių Jėzaus žaizdų brolijos turto sąraše.

0:00
0:00

Vilnius, 1635 m.
Sidabras: kalimas, liejimas, kalstymas, puncavimas, graviravimas, karpymas, auksavimas

Taurę Antakalnio priemiestyje tik įsikūrusiai regulinių Laterano kanauninkų bendruomenei 1635 m. parūpino jos prepozitas Petras Smiarovskis, vėliau ėjęs prepozito pareigas Lenkijos Volbromo vienuolyne, kur 1655 m. ir mirė. Jo dovanojimo įrašu pažymėta taurė – seniausias regulinių Laterano kanauninkų paveldo objektas Vilniuje. Istorinę kūrinio vertę papildo didelė meninė vertė – gausi puošyba ir meistriška kalyba liudija aukštą Vilniaus auksakalystės amato lygį XVII a. I pusėje.

0:00
0:00

Vilnius (?), 1652 m.
Sidabras: kalimas, liejimas, kalstymas, puncavimas, auksavimas, graviravimas

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios taurė – grakščių barokinių formų, gausiai dekoruota persipynusiais augalų, kriauklių bei kremzlių motyvais iš iškilaus reljefo angelų galvutėmis. Taurę Antakalnio regulinių Laterano kanauninkų bažnyčiai 1652 m. padovanojo, kaip manoma, vienuolyno prepozitas Andrius Augustinas Kremeckis – apie tai byloja pėdos kraštelyje negrabiai išraižytas tekstas.

0:00
0:00
Padėklas ampulėms
skaityti plačiau
Atgal

Vilnius, 1705 m. (?).
Sidabras: kalimas, kalstymas, puncavimas, graviravimas

Ampulėms skirtas padėklas prastesnio darbo ir vėlyvesnis nei ampulės, kurioms buvo pritaikytas. Ant padėklo dugno primityviai puncu iškalstyta Penkių Jėzaus žaizdų brolijos emblema – sužeista liepsnojanti Kristaus širdis ir stigmomis pažymėtos rankos bei pėdos. Indo pakraščiu išgraviruotas jo priklausomybę rodantis įrašas. Sidabrinės ampulės ir padėklas kartu su kitais brolijai priklausiusiais liturginiais indais ir reikmenimis paminėti 1782 m. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios inventoriuje.

0:00
0:00

1209 m.
Ordo Fratrum Minorum Conventualium / Mažesniųjų brolių konventualų ordinas

Šv. Pranciškų žavėjo Evangelija ir Kristus, kuriuo jis norėjo sekti taip, kaip išgirdo Porciunkulės koplyčioje Evangelijos pagal Matą kvietime – eiti skelbti Gerąją naujieną be lazdos, be kurpių, be diržo ir be antrų marškinių. Nuo šios asmeniškos patirties prasidėjo vienos didžiausių ir istoriškai reikšmingiausių vienuolijų istorija.

Mažesniųjų brolių konventualų ordino misijos XIII a. pasiekė Lietuvą, o pranciškonas vienuolis Adolfas 1253 m. dalyvavo karaliaus Mindaugo karūnacijoje. Pranciškonai Vilniuje įsikūrė dar iki šalies krikšto. Lietuvą valdant kunigaikščiams pagonims, jie vieninteliai sugebėjo čia vykdyti savo misiją. Kviečiami Vytenio ir Gedimino, jie kūrėsi Naugarduke ir Vilniuje, darbavosi valdovo dvare ir tarp krikščionių atvykėlių, o retsykiais išdrįsdavo skelbti Evangeliją ir vietos žmonėms. Tuo laikotarpiu keli vienuoliai netgi mirė kankinių mirtimi.

Vilniuje tebestovi dvi seniausios, ikikrikščioniškos Lietuvos laikus menančios Mažesniųjų brolių konventualų ordino šventovės: gotikinės Šv. Mikalojaus ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Būtent prie pastarosios įsikūrė seniausias Vilniaus vienuolynas. XV a. jį fundacijomis parėmė Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytautas ir Žygimantas. Tai buvo svarbiausias pranciškonų konventas visoje 1686 m. įkurtoje Lietuvos Šv. Kazimiero provincijoje. Čia rezidavo Lietuvos pranciškonų vyresnysis, veikė naujokynas, vyko vienuolių studijos, turėta gausi biblioteka. 1864 m. Rusijos caro administracijai šį vienuolyną uždarius, mažesnieji broliai konventualai buvo išblaškyti, o bažnyčia išniekinta – paversta archyvo saugykla. 1919 m. į Vilnių buvo atvykę Lenkijos provincijos broliai. Sovietmečiu uždarius vienuolyną, bažnyčia vėl paversta archyvo saugykla. 1998 m. šventovė grąžinta tikriesiems jos savininkams pranciškonams.

0:00
0:00

Vilnius, 1738 m.
Sidabras (?): kalimas, liejimas, kalstymas, karpymas, graviravimas, auksavimas

Ant komuninės pėdos esantis įrašas lenkų kalba informuoja, kad indą 1738 m. vasario 24 d. paaukojo Rūkytos mėsos gamintojų (dešrininkų) brolija. Rūkytos mėsos gamintojai Vilniuje buvo susibūrę į bendrą cechą su mėsininkais. Kaip reikalavo Vilniaus cechų tradicijos, šie amatininkai pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje turėjo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo altorių, kuriuo visapusiškai rūpinosi.

0:00
0:00

1517 m.
Ordo Fratrum Minorum / Mažesniųjų brolių ordinas

Dėl pranciškonų atliekamos svarbios sielovadinės misijos XIV–XV a. buvo oficialiai švelninami steigėjo palikti griežti neturto reikalavimai. Tai buvo nepriimtina šv. Pranciškaus priesakų besąlygiškai besilaikantiems broliams. Vieną svarbiausių reformų sąjūdžių XV a. I pusėje inicijavo šv. Bernardinas Sienietis ir šv. Jonas Kapestranas. Jų sekėjams – pranciškonams observantams, Lietuvoje vadintiems bernardinais, – 1446 m. suteiktos autonomijos Pranciškonų ordine teisės, o 1517 m. įkurtas savarankiškas ordinas.

Pirmieji bernardinai Lenkijoje įsikūrė 1453 m. Krokuvoje Šv. Jono Kapestrano iniciatyva ir parėmus karaliui Kazimierui Jogailaičiui. Šis monarchas 1469 m. įkurdino bernardinus ir Vilniuje. XV–XVI a. sandūroje prie Vilnelės iškilęs gotikos pastatų kompleksas – Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino bažnyčia, vienuolynas ir jam priklausanti Šv. Onos koplyčia – vienas įspūdingiausių Lietuvoje vėlyvųjų viduramžių architektūros ir dailės ansamblių. Lietuvoje įsikūrę bernardinai pradžioje priklausė Lenkijos provincijai, o 1530 m. Alberto Goštauto ir Vilniaus vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikščių iniciatyva, karaliui Žygimantui Senajam palaikant, įkurta savarankiška Lietuvos provincija, pirmoji Lietuvos vienuolijų istorijoje.

Vilniaus bernardinų konventas beveik keturis šimtmečius buvo pats reikšmingiausias Lietuvoje: čia buvo vyresniojo buveinė, naujokynas ir studijos. Čia telkėsi pati gausiausia provincijos brolių bendruomenė. Vilniaus bernardinai galėjo pasigirti viena turtingiausių visoje provincijoje, tuomet didžiausia tarp Vilniuje veikusių vienuolynų, biblioteka. Bernardinų bažnyčioje veikė Šv. Onos, Šv. Barboros ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo brolijos, savo altorius turėjo knygrišių, kepurininkų, mūrininkų ir dailidžių, stalių, šaltkalvių cechai. 1864 m. Vilniaus bernardinų konventas, kurio kai kurie broliai prisidėjo prie 1863 m. sukilimo, buvo uždarytas. Vienuolyno pastatuose iš pradžių įsikūrė Rusijos kariuomenė, po Pirmojo pasaulinio karo – Stepono Batoro universiteto Dailės fakultetas, po Antrojo pasaulinio karo – Valstybinis dailės institutas (dabar – Vilniaus dailės akademija). Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino bažnyčia sovietmečiu buvo paversta dailininkų dirbtuvėmis. Tikrieji šeimininkai į apleistą buveinę grįžo 1994 m.

0:00
0:00

Vilnius, XV a. pab. – XVI a. pr. (?), XVI a. II p. – XVII a. pr., restauruota XIX a.
Sidabras: kalimas, liejimas, kalstymas, puncavimas, graviravimas, karpymas, auksavimas, stiklas

Bernardinų bažnyčios didžioji monstrancija nuo seno laikyta karaliaus Kazimiero Jogailaičio (1427–1492 m.) dovana vienuolynui jo įkūrimo proga. Tačiau pagrįstų abejonių kyla dėl jos sukūrimo laiko. Atskirų dalių stiliaus ir plastikos skirtumai verčia manyti, kad unikalios struktūros monstrancija galėjo būti sukurta XVI a. II pusėje ar XVII a. pradžioje panaudojant išlikusias senesnio dirbinio dalis arba ankstyvesnes liejimo formas. Tai galėjo įvykti po 1564 m. gaisro, kai ilgai, net kelis dešimtmečius, buvo atstatomas smarkiai nukentėjęs bernardinų vienuolynas.

Vilniaus bernardinai monstranciją labai brangino. Kai 1655 m. rusų kariuomenė užėmė Vilnių ir kurį laiką nevaržomai šeimininkavo vienuolyne, monstrancija su kitomis didžiausiomis vertybėmis buvo užkasta darže ir tik todėl išliko.

0:00
0:00
Šv. Pranciškaus Asyžiečio, šv. Antano Paduviečio ir kitų šventųjų relikvijorius
skaityti plačiau
Atgal

Vilnius, XVII a., XVIII a. I p., 1842 m.
Vario lydiniai, sidabras: kalimas, liejimas, kalstymas, sidabravimas, auksavimas, graviravimas

Mickūnų bažnyčioje išsaugotame relikvijoriuje sudėtos šv. Vincento Ferero, šv. Pranciškaus Asyžiečio, šv. Antano Paduviečio, šv. Stanislovo Kostkos ir šv. Baltramiejaus relikvijos. Trijų relikvijų autentiškumą liudijantys 1785 m. Romoje pasirašyti dokumentai rasti po dangteliu dirbinio pėdoje. Įrašas ant dangtelio byloja, kad jie uždaryti 1842 m. spalio 1 dieną. Įvertinus relikvijoriaus stilistiką, galima teigti, kad tuo metu jis ir buvo padarytas. Jo puošybai originaliai panaudoti skirtingų laikotarpių barokiniai sidabriniai elementai. Sprendžiant pagal formą, pirminė visų barokinių detalių paskirtis – liturginių knygų aptaisai. Seniausieji jų – sparnuotos angeliukų galvutės – datuotini XVII a. pradžia. To paties amžiaus viduryje sukurti viršuje ir apačioje įkomponuoti, kremzline ornamentika papuošti reljefai su Nukryžiavimo grupe ir Lietuvos dailėje gana retu šv. Florijono atvaizdu. Šonuose priveržti medalionai su šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Antano Paduviečio profiliais nulieti XVIII a. I pusėje.

0:00
0:00

1198 m.
Ordo Sanctissimae Trinitatis et Captivorum / Švč. Trejybės ir belaisvių ordinas

Šv. Jonas Matietis (1160–1213) kartu su šv. Feliksu Valua  (1127–1212) Trinitorių ordiną įkūrė Kryžiaus žygių epochoje. Vienuolija, pasišventusi Švč. Trejybei, nuo pat įkūrimo vykdė išskirtinę misiją – išpirkti į musulmonų nelaisvę patekusius krikščionis.

Trinitorius į Lietuvą pakvietė vyriausiasis kariuomenės vadas – LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega. 1693 m. į Vilnių atvyko „ispaniškos“, reformuotosios (basųjų trinitorių), ordino atšakos atstovai. Tais pačiais metais Sapiega skyrė jiems fundaciją Antakalnyje, savo dvaro teritorijoje. 1694–1696 m. iškilo mūrinis vienuolynas. Švč. Atpirkėjo Jėzaus Nazariečio titulo trinitorių bažnyčia konsekruota 1716 m. Antakalnio konventas tapo svarbiausiu centru 1726 m. įkurtoje Abiejų Tautų Respublikos Šv. Joakimo trinitorių provincijoje. Vienuolynas veikė kaip kolegija – studijų namai, kuriuose filosofinį ir teologinį išsimokslinimą įgydavo trinitorių vienuoliai. Jų šventovė garsėjo stebuklinga Jėzaus Nazariečio statula. Antrąjį trinitorių vienuolyną Vilniuje 1700 m. įkūrė Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis. Žemę vienuolynui jis skyrė netoli vyskupams priklausiusio Verkių dvaro ir vietovę pervadino Trinapoliu. Trinapolyje veikė Šv. Joakimo provincijos trinitorių naujokynas. Šis vienuolynas panaikintas 1832 m. Pastatai paversti kareivinėmis ir ligonine, vėliau perduoti Rusijos stačiatikių bažnyčiai. Antakalnio trinitorių vienuolynas visoje buvusioje Šv. Joakimo provincijoje gyvavo ilgiausiai – iki 1864 m. Tada buvo uždarytas ir atiduotas Rusijos armijos reikmėms, o bažnyčia paversta cerkve. Trinitorių vienuolija į Lietuvą niekada nebegrįžo.

0:00
0:00
Jono Matiečio vizija
skaityti plačiau
Atgal

Fridricho Kviečoro dirbtuvės, Vilnius, apie 1720–1722 m.
Medis: drožyba, polichromija

Esama žinių, kad Trinapolio Švč. Trejybės bažnyčios altorius ir sakyklą vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio užsakymu 1720–1722 m. sukūrė žinomas Vilniaus drožėjas Fridrichas Kviečoras. Uždarius vienuolyną ir sunaikinus bažnyčios interjerą, kai kurie įrangos elementai, altoriai, paveikslai ir reikmenys buvo išdalyti kitoms Vilniaus vyskupijos bažnyčioms. Turgelių bažnyčios fasado nišose atsidūrė Trinapolio vienuolynui priklausiusios skulptūros. Savita poza išsiskirianti angelo figūra – vienuolijai būdingas trinitorių vykdytos belaisvių gelbėjimo misijos simbolis. Jo kilmė susijusi su šv. Jono Matiečio vizija: šiam pasirodęs belaisvius sukeičiantis Kristus angelo pavidalu. Tikėtina, kad „Išpirkų Angelo“ kompozicija buvo skirta Trinapolio bažnyčios frontonui.

0:00
0:00

1540 m.
Societas Jesu / Jėzaus Draugija

Sekdami savo įkūrėjo Šv. Ignaco (1491–1556) pavyzdžiu, jėzuitai tapo dvasininkų ir pasauliečių dvasinio gyvenimo palydėtojais. Jie įsipareigojo tarnauti ten, kur Bažnyčiai atrodys reikalinga, ėmėsi jaunimo ugdymo mokyklose ir universitetuose, misijų į nekrikščioniškus kraštus.

Siekdamas sustiprinti Katalikų bažnyčios pozicijas Reformacijos pakilimą išgyvenančioje šalyje, Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius pakvietė į Vilnių jėzuitus. 1569 m. į sostinę atvyko keli Austrijos provincijos vienuoliai ir įsteigė kolegiją. Sustiprėję jie savo žinion gavo parapinę Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. apaštalo evangelisto Jono bažnyčią. 1579 m. karalius Steponas Batoras ir popiežius Grigalius XIII jėzuitų kolegijai suteikė universiteto teises. Kolegija tapo stipriu mokslo židiniu, joje buvo viena turtingiausių visoje LDK biblioteka ir produktyviausia šalyje spaustuvė. Čia pirmą kartą Lietuvoje buvo surengti dramos ir baleto spektakliai, išleistas pirmais lietuvių kalbos žodynas, pirmasis laikraštis, įrengta observatorija. 1604 m. Vilniuje buvo įkurti jėzuitų profesų namai (su Šv. Kazimiero bažnyčia) ir noviciatas (su Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia). 1608 m. įsteigta Lietuvos jėzuitų provincija sparčiai augo, todėl ji buvo padalyta į dvi – Lietuvos ir Mazovijos – provincijas. Profesų namai prie Šv. Kazimiero bažnyčios buvo faktinis Lietuvos jėzuitų centras: čia dažniausiai reziduodavo provincijolas ir jo padėjėjai, buvo saugomas provincijos archyvas. LDK darbavęsi jėzuitai sukūrė pirmąjį Lietuvos istorijoje vidurinio tipo mokyklų tinklą. Jėzaus Draugijos nariai taip pat pasižymėjo misijomis į provinciją, dvasininkų ugdymu seminarijose ir dvasiniu vadovavimu vienuoliams, kunigams bei pasauliečiams. Lietuvos provincijos jėzuitų darbą nutraukė 1773 m. paskelbtas popiežiaus Klemenso XIV nutarimas dėl Jėzaus Draugijos panaikinimo. Abiejų Tautų Respublikos padalijimo metu Rusijos imperijos prijungtose žemėse, kuriose popiežiaus dokumentas nebuvo paskelbtas, jėzuitai tęsė vienuolijos veiklą. Deja, 1814 m. popiežiui Pijui VII atkūrus jėzuitų ordiną, jo nariai buvo išvyti iš Rusijos imperijos teritorijos. Noviciato pastatuose trumpam įsikūrė vyskupijos kunigų seminarija, terciato namuose kuriam laikui apsigyveno pijorų vienuoliai, profesų namai atiteko kunigams emeritams, vėliau – kitoms vienuolijoms. Galiausiai profesų namai ir noviciato pastatai su Šv. Ignaco bažnyčia buvo perduoti Rusijos kariuomenės reikmėms. Šv. Kazimiero bažnyčia 1840 m. pertvarkyta į stačiatikių Šv. Mikalojaus soborą. Šv. Rapolo bažnyčia tapo parapine. Po I pasaulinio karo greta Šv. Kazimiero bažnyčios įsikūrė Lenkijos jėzuitai. Po II pasaulinio karo sovietų valdžiai uždarius visus vienuolynus, Šv. Kazimiero bažnyčia iš pradžių paversta gėrimų sandėliu, o vėliau – Ateizmo muziejumi. Buvo išniekintos ir kitos senosios jėzuitų bažnyčios – tarpukariu įgulos bažnyčia tapusi Šv. Ignaco šventovė ir parapinė universitetinė Šv. Jono bažnyčia paverstos sandėliais, vėliau pastarojoje įkurtas Mokslo muziejus. Vien Šv. Rapolo bažnyčia išvengė profanacijos ir visą sovietmetį liko veikti kaip parapinė bažnyčia. Sovietmečiu, pogrindžio sąlygomis, Lietuvos jėzuitai aktyviai veikė įvairiose katalikiško gyvenimo srityse, darbavosi ugdydami kandidatus į kunigystę pogrindinėje seminarijoje, organizavo sovietų valdžios taip ir nesugebėtos sustabdyti „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos“ (1972–1989 m.) leidybą. Prasidėjus Sąjūdžiui, 1989 m. buvo oficialiai įteisinta Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija. Netrukus atgauti Šv. Kazimiero bažnyčia ir namai Vilniuje.

0:00
0:00
Jėzus, nešantis kryžių – Šnipiškių Jėzus
skaityti plačiau
Atgal

Vilnius, 1850 m.

Šnipiškių Jėzus – tai Kristaus figūra, buvusi koplytėlėje Vilniuje prie Žaliojo tilto. Manoma, kad skulptūra buvo pastatyta apie 1720 m. ant kalvelės, kurioje palaidotos 1709–1710 m. maro epidemijos aukos. Ją pastatę ir prižiūrėję jėzuitai norėjo priminti vilniečiams ir vienuolių rokitų pasiaukojimą: likę mieste globoti sergančiųjų, visi jie mirė nuo maro. Kristus, nešantis kryžių, taip pat nurodė kelią piligrimams, vykstantiems Verkių Kalvarijų link ir garsėjo tikinčiųjų patiriamais stebuklais. Skulptūra dingo XX a. 6-ajame dešimtmetyje, sovietų valdžios nurodymu sunaikinus koplytėlę prie Žaliojo tilto. 2017 m. Šv. Rapolo bažnyčios rūsyje netikėtai rasta Kristaus, nešančio kryžių, figūra. Nors kūrinys apgadintas, galima spėti, kad tai – garsusis Šnipiškių Jėzaus atvaizdas.

0:00
0:00

Vilnius (?), XVI a. pab. (po 1591 m.) – XVII a. pr. (iki 1621 m.).
Sidabras: kalimas, liejimas, kalstymas, puncavimas, graviravimas, auksavimas

Komuninė buvo skirta Rygos Šv. Jokūbo bažnyčiai, o 1621 m. jėzuitams iš ten pasitraukus atvežta į Vilnių. Priklausomybę Rygos bažnyčiai patvirtina išskirtinė puošmena ant dangtelio – po renesansiniu baldakimu stovinti, bažnyčios titulą simbolizuojanti šv. apaštalo Jokūbo vyresniojo figūrėlė su būdingais atributais – knyga, piligrimo lazda, gertuve ir netgi kriaukle papuošta skrybėle. Sunkiau identifikuojami ant komuninės noduso pavaizduoti trys šventieji taip pat sietini su jėzuitais. Vienas jų – šv. komuniją iš angelo priimantis šv. Stanislovas Kostka. Antrasis jaunuolis, kuriam virš galvos angelas tiesia kankinio vainiką, greičiausiai yra šv. Aloyzas Gonzaga. Trečiasis, barzdotas vyras renesansine šukuosena sunkiausiai atpažįstamas, bet tikėtina, kad čia pavaizduotas Tolimųjų Rytų misijose 1552 m. miręs šv. Pranciškus Ksaveras. Komuninės sukūrimo metu visi trys asmenys arba dar nebuvo, arba ką tik buvo paskelbti palaimintaisiais, todėl mažyčius portretus ant komuninės galėtume laikyti vienais pirmųjų Jėzaus Draugijos šventųjų atvaizdų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose katalikiškose šalyse. Šios nuostabios komuninės puošyboje slypinčias prasmes svariai papildo ir ant aštuonlapės pėdos esantys simboliai: tradicinė jėzuitų emblema IHS ir mitinis paukštis feniksas, kuris simbolizuoja reformaciją Livonijoje įveikusią, tarsi paukštis iš pelenų atgimusią katalikybę.

0:00
0:00
Švč. Sakramento lempa
skaityti plačiau
Atgal

Vilnius, 1703 m.
Sidabras: kalimas, kalstymas, karpymas, puncavimas, graviravimas

Išgraviruotas vokiškas įrašas liudija, kad 1703 m. lempa buvo padovanota Šv. Martyno brolijos altoriui. Ši brolija Vilniuje veikė prie Šv. Ignaco jėzuitų bažnyčios, ji jungė vokiečių kilmės katalikus.

0:00
0:00

1256 m.
Ordo (Eremitarum) S. Augustini / Šv. Augustino (eremitų) ordinas 

Šv. Augustino regula besivadovaujančią vienuoliją įkūrė popiežius Aleksandras IV, kuris nusprendė sujungti kelias atsiskyrėlių grupes į vieną bendruomenę ir sukurti naują, pranciškonams ir dominikonams prilygstančią, miestiečių sielovadai atsidėjusią vienuoliją.

Lietuvoje augustinai įsikūrė didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais – pirmojo, ir ilgą laiką vienintelio, konvento Brastoje įkūrimas tradiciškai datuojamas 1410 metais. Nepaisant ankstyvo įsikūrimo Brastoje, net keli vėlesni augustinų plėtros Lietuvoje bandymai buvo nesėkmingi. XVII a. pradžioje Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus kvietimas įsikurti Lietuvos sostinėje dėl nežinomų priežasčių taip pat liko neįgyvendintas. Tik apie 1673–1675 m. Vilniuje pagaliau įsikūrusi bendruomenė tapo antrąja tvaria augustinų vienuolijos buveine Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Atsigavę po didžiojo maro, XVIII a. Vilniaus ir Brastos konventai kiekybiškai labai išaugo ir suklestėjo. 1808 m. caro valdžia perėmė pagrindinį konvento pastatą Vilniuje, užtat naujas vienuolynas buvo įkurtas Kaune. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia 1919 m. buvo grąžinta katalikams, tačiau augustinai Vilniuje nebeatsikūrė.

0:00
0:00
Procesijų altorėlis
skaityti plačiau
Atgal

Vilnius, XVIII a. II p. (angelai-žvakidės – XIX a. pr.)
Paveikslai – drobė, medis, aliejiniai dažai; paveikslo aptaisai, karūna ir angelai – vario lydinio skarda: kalimas, karpymas, kalstymas, puncavimas, sidabravimas; altorėlis – medis: staliaus ir drožėjo darbai, dažymas, auksavimas

Grakščių formų ažūrinis rokoko stiliaus procesijų altorėlis kadaise priklausė Vilniaus augustinų vienuolyno bažnyčiai. Jo retabulo paveiksluose nutapyti šiam konventui ypač reikšmingi atvaizdai: vienoje pusėje – didžiajame bažnyčios altoriuje kabojusio, stebuklais garsėjusio Švč. Mergelės Marijos Ramintojos paveikslo kopija, kitoje pusėje – svarbiausio ordino šventojo, Hipono vyskupo Augustino atvaizdas. Šv. Augustinas pavaizduotas tradiciškai – su hierarchui būdinga apranga ir insignijomis, iškeltoje rankoje laikantis degančią širdį, simbolizuojančią Dievo meilės dvasingumą. Fone nutapytas peizažas primena legendinį šv. Augustino susitikimą su vaiku, kriaukle bandžiusiu išsemti jūrą. Švč. Mergelės Marijos Ramintojos paveiksle pakartota stebuklingojo pirmavaizdžio kompozicija. Paveikslas papuoštas sidabruotu kalstyto metalo aptaisu, kuriame pavaizduotas Marijos rankose laikomas odinis diržas – skaistybę išreiškiantis augustinų vienuolių aprangos elementas.

0:00
0:00

Vilnius, XVIII a. pr. (iki 1731 m.).
Sidabras (?): kalimas, liejimas, kalstymas, puncavimas, sidabravimas, auksavimas

Ant taurės pėdos išgraviruotas memorialinis įrašas. Nežinia, kuriam – Vilniaus, Brastos ar kitam – vienuolynui ją skyrė įraše paminėtas augustinas Rokas Gonsovskis, tačiau yra žinių, kad 1734–1737 m. jis buvo išrinktas Lenkijos provincijos provincijolu, o 1739–1740 m., netikėtai mirus jo pareigų perėmėjui, vėl valdė provinciją.

0:00
0:00

Lietuva, XVIII a. vid.
Vario lydinys: kalimas, liejimas, kalstymas, graviravimas, auksavimas

Taurės pėdoje išgraviruota angelo prilaikoma augustinų emblema – strėle perverta liepsnojanti širdis ant knygos.

0:00
0:00

1617 m.
Ordo S. Basilii Magni / Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas

Šv. Bazilijaus (329–379) regula – Rytų  krikščionių vienuolinio gyvenimo pagrindas. Po 1596 m. sudarytos Brastos unijos ji buvo pritaikyta rytų apeigų katalikų vienuoliniam ordinui, XVII a. gimusiam Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Bazilijonai derino ortodoksų vienuoliams įprastą askezę ir kontempliatyvų gyvenimą su aktyvia misijine ir sielovados veikla, būdinga katalikų vienuolių ordinams.

Švč. Trejybės cerkvė ant kalvos rytinėje Vilniaus pusėje besiformuojančiame civitas Ruthenica („rusėnų mieste“) iškilo dar XIV a, tačiau tiksliai nežinoma, kada prie jos pradėjo veikti stačiatikių vienuolynas. 1514 m., atsidėkodamas Dievui už pergalę Oršos mūšyje, Lietuvos didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis pasirūpino, kad šioje vietoje iškiltų mūrinė stačiakampio plano gotikinė cerkvė ir vienuolyno pastatai. Kai 1596 m. po Brastos unijos užgimė nauja graikų apeigų katalikų (unitų) Bažnyčia, šis iki tol buvęs svarbus stačiatikybės židinys tapo itin reikšmingu naujosios konfesijos centru. Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas, arba bazilijonai, tapo viena iš svarbiausių jėgų įgyvendinant bažnytinę uniją. Švč. Trejybės vienuolyno arkimandritas, vėliau ‒ Kijevo metropolitas Juozapas Benjaminas Rutskis pagal katalikų vienuolių ordinų pavyzdį iš esmės reformavo vienuolinį gyvenimą Vilniaus ir keliuose kituose unitų vienuolynuose. Jo darbus pratęsė vienuolis Juozapatas Kuncevičius (1623 m. Polocke nukankintas stačiatikių ir pripažintas pirmuoju suvienytosios Bažnyčios kankiniu). 1617 m. iki tol autonomiškos unitų vienuolių bendruomenės buvo sujungtos į centralizuotą Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną ir įsteigta bazilijonų Švč. Trejybės provincija, XVIII a. padalyta į Švč. Trejybės (Lietuvos) ir Dievo Motinos Globos (Lenkijos) provincijas. Bazilijonai derino stačiatikių vienuoliams įprastą askezę ir kontempliatyvų gyvenimą su aktyvia misijine ir sielovados veikla, būdinga katalikų vienuolių ordinams. Vilniaus vienuolyne nuo 1628 m. veikė spaustuvė, kurioje spausdinti ir lietuviški leidiniai. Iš karto po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų bazilijonų veikla nebuvo varžoma. Tačiau 1839 m. buvo nutraukta bažnytinė unija ir Vilniaus bazilijonai bei bazilijonės formaliai perėjo į stačiatikybę. 1865 m. buvo oficialiai uždarytas Švč. Trejybės vienuolynas. Vėliau, keičiantis santvarkoms, Švč. Trejybės bažnyčia ir vienuolynas ėjo iš rankų į rankas, sovietmečiu bažnyčia buvo paversta mokslinių bandymų laboratorija. 1994 m. bazilijonai ir vėl sugrįžo į savo vienuolyną.

0:00
0:00

1226 m.
Ordo Fratrum Beatissimæ Virginis Mariæ de Monte Carmelo / Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos brolių ordinas

Karmelitų vienuolija, gimusi Šventojoje Žemėje kaip atsiskyrėlių sambūris, po persikėlimo į Europą XIII a. pasikeitė iš esmės: ėmė akcentuoti bendruomeninį gyvenimą, kurtis miestuose, užsiimti sielovada ir studijomis, o XIII a. buvo priskirta prie elgetaujančių vienuolijų.

XVI a. pradžioje Lietuvą pasiekę broliai karmelitai buvo trečia netrukus po dominikonų Vilniuje įsikūrusi elgetaujanti vienuolija. Savo buveinę jie įsteigė už tuomečio Vilniaus miesto sienų – Puškarnios priemiestyje, privačioje Radvilų valdoje. 1506–1514 m. karmelitų konventą su Švč. Mergelės Marijos Snieginės ir Šv. Jurgio bažnyčia čia įkūrė LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila. Pasibaigus vienuolijoms nepalankiam Reformacijos laikotarpiui karmelitai Lietuvoje, kaip ir visoje katalikiškoje Europoje, išgyveno pakilimą. 1624 m. Vilniuje buvo įsteigtas antrasis karmelitų konventas su Visų Šventųjų bažnyčia (fundatorius – karaliaus sekretorius Albertas Chludzinskis). 1687 m. LDK teritorijoje buvę karmelitų vienuolynai padalyti dviem provincijoms: Mažosios Lenkijos–Lietuvos ir Rusios. Visi dabartinės Lietuvos teritorijoje veikę karmelitų konventai buvo priskirti Mažosios Lenkijos–Lietuvos provincijai, tik Vilniaus Šv. Jurgio konventas atiteko Rusios provincijai. Simbolinė provincijų riba dalijo patį Vilnių – dvi čia veikusios karmelitų bendruomenės tapo centriniais skirtingų provincijų konventais. Abiejuose vienuolynuose klestėjimo metu (XVIII a. vid.) Veikė naujokynai ir gyvavo vienuolinės studijos. XIX amžius šiam ordinui Lietuvoje buvo lemiamas ir tragiškas: jam baigiantis, nebeliko nė vienos Karmelio bendruomenės. Jau 1798 m. pirmasis po padalijimų uždarytas konventas prie Šv. Jurgio bažnyčios; jo pastatai perduoti Vilniaus vyskupijos seminarijai, vėliau – Rusijos kariuomenei. Visų Šventųjų vienuolynas po 1863 m. sukilimo tapo bendra įvairių uždarytų vienuolijų narių buveine. 1867 m. čia gyveno 17 karmelitų, 8 trinitoriai, po 2 dominikonus ir bernardinus. Visų Šventųjų konventas panaikintas 1886 m. Karmelitų vienuolija Lietuvoje liovėsi egzistavusi. Abiejų jos bažnyčių likimai sovietmečiu buvo panašūs: Šv. Jurgio bažnyčioje įkurdinta knygų saugykla, o Visų Šventųjų bažnyčia iš pradžių paversta maisto produktų sandėliu, vėliau – LSSR dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus ekspozicija.

0:00
0:00
Paveikslas „Škaplieriaus įteikimas šv. Simonui Stokui“
skaityti plačiau
Atgal

Vilnius, apie 1760–1765 m.
Drobė, aliejiniai dažai

Karmelitų ordino tradicija byloja, kad pirmasis ordino generolas šv. Simonas Stokas 1251 m. patyrė viziją – regėjo Švč. Mergelę Mariją, duodančią jam karmelitišką škaplierių su pažadu globoti ir nuo skaistyklos ugnies gelbėti visus, vilkinčius jį iki mirties. Kompozicijos apačioje sėdintis angelas laiko juostą su įrašu „Ecce Signum Salutis...“ („Štai Išganymo ženklas“). Šie žodžiai paprastai būdavo rašomi ir ant mažųjų škaplierių – devocionalijų, kurias tikintiesiems dalydavo karmelitai.

0:00
0:00
Paveikslas „Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo sužadėtuvės“
skaityti plačiau
Atgal

Vilnius, XVIII a. II p. (1760–1765 m.?).
Drobė, aliejiniai dažai

Visoje karmelitų vienuolijoje buvo rodomas išskirtinis dėmesys šv. Juozapui – žemiškam Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos globėjui. Kiekvienoje Karmelitų ordino šventovėje atsirasdavo vietos jo altoriui, o Vilniaus Šv. Jurgio konvento bažnyčioje tokiame altoriuje, pirmajame retabulo tarpsnyje, kabojo sidabro aptaisais papuoštas šv. Juozapo atvaizdas. Viršutiniame retabulo tarpsnyje buvo kitas šį šventąjį vaizduojantis paveikslas – „Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo sužadėtuvės“, kuris per stebuklą išliko savo vietoje net ir pavertus bažnyčią knygų saugykla.

0:00
0:00

Vilnius, 1650 m., XVIII a. vid.
Sidabras: kalimas, liejimas, kalstymas, puncavimas, karpymas, auksavimas

Ant Senosios regulos karmelitų Visų Šventųjų bažnyčios mišių taurės pėdos esantis memorialinis įrašas labai įdomus – jis liudija, kad taurę Švč. Mergelei Marijai Škaplierinei 1650 m. iš surinktos išmaldos dovanojo elgeta Kasparas Miskelevičius. Tai – unikalus atvejis, nes sidabrinę taurę bažnyčiai aukojo žemiausio socialinio statuso asmuo. Visų Šventųjų bažnyčioje veikė Škaplieriaus brolija, kurios altoriui veikiausiai ir buvo skirta taurė.

0:00
0:00
Basieji karmelitai
skaityti plačiau
Atgal

1593 m.
Ordo Carmelitarum Discalceatorum / Basųjų karmelitų ordinas

Siekis grąžinti į karmelitų gyvenimą sunykusį kontempliatyvumo ir askezės dėmenį tapo XVI a. prasidėjusios ordino reformos, kurios pradininkė buvo šv. Teresė Avilietė, tikslu. Naujojo karmelitų gyvenimo būdo pagrindas – pirmykščio ordino gyvenimo būdo laikymasis, klauzūra ir askezė.

Misijų veiklai ir vienuolynų steigimui kitose Europos šalyse nuo XVI a. atsidėję Basųjų karmelitų ordino vienuoliai 1604 m. buvo pasiekę Vilnių. 1605 m. jie įsikūrė Krokuvoje, vėliau ir kituose Lenkijos miestuose. Siekdami įsikurti Lietuvos sostinėje basieji karmelitai atvyko 1624 m. Pirmuoju jų globėju tapo įtakingas Vilniaus miestietis Ignotas Dubovičius; paramą suteikė ir Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius. Jau 1626 m. basieji karmelitai apsigyveno įsigytuose namuose su nedidele koplyčia. 1633 m. buvo pradėta statyti, o 1654 m. konsekruota nauja mūrinė ankstyvojo baroko stiliaus Šv. Teresės Avilietės bažnyčia. Įsteigus Lietuvos Šv. Kazimiero provinciją, Vilniaus konventas tapo Lietuvos basųjų karmelitų provincijolo buveine. Ilgą laiką čia veikė noviciatas ir studijų namai. Konventas globojo ir mūsų dienomis piligrimų gausiai lankomą Aušros vartų Gailestingumo Dievo Motinos koplyčią. Basiesiems karmelitams reikšminga buvo taip pat ir Lietuvos didiko Stepono Paco bei jo žmonos Onos Maricibelės Rudaminaitės parama; jų rūpesčiu 1638 m. netoliese įsikūrė vienintelis Lietuvoje bei turtingiausias Abiejų Tautų Respublikoje basųjų karmeličių vienuolynas su Šv. Juozapo bažnyčia. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1844 m. Šv. Teresės Avilietės vienuolynas uždarytas, jame caro valdžia įkurdino stačiatikių dvasininkų dukterų institutą. 1865 m. panaikintas moterų Šv. Juozapo vienuolynas, o 1877 m. visai nugriauta jo bažnyčia. 1930 m. Basieji karmelitai atgavo Šv. Teresės vienuolyno pastatus, tačiau viltingą vienuolijos atsikūrimo laikotarpį brutaliai nutraukė II pasaulinis karas. Šv. Teresės Avilietės šventovė, virtusi parapine bažnyčia, niekada nebuvo uždaryta.

0:00
0:00

Vilnius, XVIII a. III ketv.

Vario lydinys, kalimas, kalstymas, sidabravimas, auksavimas; medis; stiklas; relikvijų dėžutėse – šilkas; popierius: paperoles technika, auksavimas

Rokokinių relikvijorių viduje iš karpyto popieriaus, stiklo ir audinių skiaučių sukurtos trapios kompozicijos relikvijoms papuošti. Visose relikvinėse atsikartoja karmelitiški simboliai – širdis, žvaigždė ir kalnas su kryžiumi. Du pastarieji motyvai sudaro basųjų karmelitų ordino emblemą – tai Karmelio kalnas su kryžiumi ir trimis žvaigždėmis, simbolizuojančiomis Švč. Mergelę Mariją, pranašus Eliją ir Eliziejų. Širdies motyvas basųjų karmelitų tradicijoje primena Šv. Teresės Avilietės viziją, kai pasirodęs serafimas auksine strėle pervėrė mistikės širdį, pripildydamas ją Dievo meilės. Šias relikvines galėjo išpuošti Vilniaus Šv. Juozapo konvento vienuolės. Basosios karmelitės garsėjo panašia menine veikla, popierinių, šilkinių, vaško gėlių ir vaisių gamyba, karpiniais.

0:00
0:00

1633 m.
Societas Filiarum Caritatis a S. Vincentio de Paulo / Šv. Vincento Pauliečio gailestingumo dukterų draugija 

Šv. Vincento Pauliečio (1581‒1660) ir šv. Liudvikos de Marijak (1591‒1660) įkurta vienuolija išaugo iš misionierių įsteigtų gailestingumo brolijų, į kurių veiklą aktyviai įsitraukdavo turtingos moterys, rinkdavusios aukas vargšams.

Lenkijos karalienė Liudvika Marija Gonzaga 1652 m. šarites pakvietė į Varšuvą. 1744 m. špitolę Vilniuje fundavo Smolensko vyskupas Boguslovas Gosievskis, skyręs tam savo rūmus Savičiaus gatvėje. Fundacijos vykdytojais vyskupas pasirinko vienuolius misionierius, kurių pastangomis 1745 m. į Vilnių iš Lenkijos atvyko pirmosios šaritės. Greitai rūmai virto vienuolynu ir špitole. Vilniuje, kaip ir kitur, pagrindinė šaričių veikla buvo tarnystė ligoniams ir vargšams. Šaritės triūsė ir Vaikelio Jėzaus pamestinukų špitolėje, kurią 1786 m. gruodį fundavo Trakų vaivadienė Jadvyga Teresė Zaluskytė-Oginskienė. 1791 m. baigta statyti Vaikelio Jėzaus špitolė greitai tapo pagrindine vieta, kur dėl vienokių ar kitokių priežasčių motinos ir tėvai palikdavo savo vaikus. Kad čia augantys vaikai pasirengtų nelengvam gyvenimui už jos sienų, jie būdavo mokomi rašyti ir skaityti, taip pat kokio nors amato. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų šarites rėmė caro valdžios administracija, jų špitolėms buvo užtikrintos papildomos pajamos, o 1809 m. seserys buvo įdarbintos naujai įsteigtoje Vilniaus generalinėje špitolėje prie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios Lukiškėse. Lemiamas smūgis šaritėms suduotas po 1863‒1864 m. sukilimo: 1864 m. jos iškeldintos iš vienuolyno prie Vaikelio Jėzaus špitolės, 1867 m. uždaryti namai Savičiaus gatvėje. 1921 m. šaritės vėl buvo pradėjusios darbuotis Vaikelio Jėzaus prieglaudoje. Per II pasaulinį karą Gailestingumo seserys išvyko į Lenkiją ir Vilniuje vėliau nebeatsikūrė.

0:00
0:00
Paveikslas „Šv. Vincentas Paulietis“
skaityti plačiau
Atgal

Vilnius, XIX a. I p.
Drobė, aliejiniai dažai

Paveiksle nutapytas misionierių ir šaričių vienuolijų įkūrėjas šv. Vincentas Paulietis. Jis pavaizduotas liturgijos metu – su balta kamža ir siuvinėta stula, rankoje laikantis Nukryžiuotąjį. Šv. Vincentas Paulietis pamoksluose skelbė, kad kryžius yra svarbiausias išminties šaltinis ir pasiaukojančios meilės pavyzdys. Šiame paveiksle krucifiksas subtiliai primena ir šaričių emblemą, vaizduojančią nukryžiuotą Išganytoją degančios širdies fone. Kūrinio priklausomybę šaritėms rodo tolumoje priešais bažnyčią nutapytos dvi vienuolės. Manoma, kad šis paveikslas į Vilniaus katedrą pateko iš uždarytos Vaikelio Jėzaus prieglaudos arba Savičiaus gatvės špitolėje buvusios Šv. Vincento Pauliečio koplyčios.

0:00
0:00

1625 m.
Congregatio Missionis / Misijos kongregacija 

Šv. Vincento Pauliečio (1581‒1660) įkurti misionieriai, kaip ir pats įkūrėjas, savo gyvenimą pašventė misijoms tarp kaimo gyventojų ir dvasininkų ugdymui.

Lenkijos karalienės Liudvikos Marijos Gonzagos kvietimu misionieriai 1651 m. atvyko į Varšuvą. Vos įsikūrusius Varšuvoje Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius misionierius pakvietė steigti seminariją savo vyskupijoje, tačiau sumanymas nebuvo įgyvendintas. Vienuoliai atvyko į Vilnių tik 1685 m. vyskupo Aleksandro Kotovičiaus kvietimu. Fundatorius misionieriams dovanojo žemės valdas, o Kotryna Sobieskytė-Radvilienė ‒ Subačiaus priemiestyje stovėjusius Sanguškų rūmus, kurie vėliau buvo pritaikyti vienuolyno reikmėms. 1695 m. pradėta statyti Viešpaties Žengimo į dangų bažnyčia. XVIII a. pabaigoje Lenkijos ir Lietuvos Respublikoje veikė jau 40 misionierių namų. 1794 m. Lenkijos provinciją padalinus, įkurta savarankiška Lietuvos provincija, kurios centru tapo vienuolynas Vilniuje. Misionieriai vykdė vienuolijai įprastą veiklą: atliko misijas Vilniaus vyskupijos parapijose, išlaikė špitolę, organizavo labdaringą veiklą (be kita ko jų iniciatyva į Vilnių atvyko šaritės, kurios rūpinosi beglobiais vaikais). 1725 m. misionieriai atidarė savo seminariją. Po 1830‒1831 m. sukilimo prasidėjusios sistemingos represijos prieš vienuolijas palietė ir misionierius. 1844 m. jų namai galutinai uždaryti, o pastatai atiduoti miestui.

0:00
0:00

Vilnius, apie 1730–1737 m.
Medis: staliaus darbai, dažymas; sidabras (?): kalimas, kalstymas, puncavimas; stiklas; relikvinėse – šilkas, medvilnė, popierius: paperoles technika, auksavimas, akvarelė; metalizuotų siūlų juostos

Relikvijoriuje sudėtos stambios katakombose palaidotų šventųjų kaulų dalys, o jo antvože – daug smulkių šventųjų ir kankinių relikvijų. Du karstelių pavidalo skarda apkraštuoti relikvijoriai minimi XIX a. pirmos pusės Misionierių bažnyčios vizitacijų aktuose. Relikvijoriaus priklausomybę misionieriams patvirtina ir centre įkomponuotos Misionierių kongregacijos įkūrėjo Vincento Pauliečio relikvijos. Vincentas Paulietis dar vadinamas palaimintuoju, mat šventuoju jis buvo paskelbtas tik 1737 metais.

0:00
0:00

1540 m.
Ordo Hospitalarius S. Joannis de Deo / Šv. Dievo Jono špitolininkų ordinas

Šv. Dievo Jono pasekėjų vienuolinis gyvenimas remiasi šv. Augustino regula. Jų charizma – gydyti ligonius ir rūpintis jų dvasiniais poreikiais. „Gerieji broliai“, be įprastų neturto, skaistybės ir klusnumo įžadų, duoda ir ketvirtąjį įžadą – tarnauti ligoniams.

XVII a. buvo Šv. Dievo Jono ligoninės brolių ordino intensyviausios plėtros Europoje laikotarpis. 1635 m. Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos iniciatyva bonifratrai įsikūrė Vilniuje, prie Šv. Kryžiaus koplyčios. Vėliau apsigyveno ir kituose Lietuvos miestuose. Visi LDK veikę vienuolynai priklausė 1639 m. suformuotai bendrai Lenkijos ir LDK bonifratrų Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai provincijai. Vilniaus bonifratrų bendruomenė, kurią dažniausiai sudarydavo 8–12 vienuolių, buvo skaitlingiausia tarp visų LDK veikusių bonifratrų konventų, čia veikė ir didžiausia špitolė. Vienuolyne įsteigtoje infirmerijoje vienu metu galėjo būti gydomi 14 ligonių vyrų. Nors tuo metu Vilniuje jau veikė keliolika visų krikščioniškų konfesijų špitolių, bonifratrų špitolė išsiskyrė tuo, kad pagrindinė jos funkcija buvo gydymas, o ne globa. Vienuoliai infirmerijoje darbuodavosi kaip slaugytojai, o pagrindinį darbą alikdavo samdomi gydytojai ir barzdaskučiai. Po Respublikos padalijimų carinė administracija kurį laiką leido Vilniaus bonifratrams netrukdomiems veikti, tačiau 1843 m. Vilniaus vienuolynas (paskutinis provincijoje) buvo uždarytas. 1924 m. bonifratrai vėl sugrįžo į Šv. Kryžiaus vienuolyną ir tęsė savo pirmtakų darbus. Po Antrojo pasaulinio karo ir Rusijos okupacijos gerieji broliai į Vilnių jau nebesugrįžo.

0:00
0:00

Vilnius (?), XVII a. vid., restauruota 1678 m., XVIII a.
Vario lydinys: kalimas, liejimas, kalstymas, sidabravimas, auksavimas, graviravimas

Ant pėdos kraštelio dailiai išraižytas lotyniškas įrašas rodo, kad indas restauruotas jau 1678 m. ir priklausė Vilniaus bonifratrų Šventojo Kryžiaus bažnyčiai.

0:00
0:00
Altorių retabulų sparnai su relikvijomis
skaityti plačiau
Atgal

Vilnius, 1739–1746 m.
Medis: drožyba, polichromijos ir auksavimo likučiai; stiklas; relikvinėse – audinys, popierius: paperoles technika, auksavimas

Bonifratrų Šv. Kryžiaus bažnyčioje dabar esantys rokokiniai stiuko altoriai sukurti 1751–1753 m. po 1748–1749 m. visą Vilnių nusiaubusių gaisrų. Jais tada buvo pakeisti sudegę, mediniai ir iliuziškai tapyti retabulai, atsiradę po 1737 m. gaisro. Tada Šv. Kryžiaus bažnyčioje buvo iš pagrindų atnaujintas interjeras. Veikiausiai būtent šios pertvarkos metu sukurtų dviejų medinių altorių drožiniai išliko, jų sukūrimo laiką rodo ornamentika. Kiauriniais drožiniais papuoštuose sparnuose buvo įmontuotos šventųjų relikvijos. Menki XVIII a. I pusės medinių altorių fragmentai labai vertingi, nes dėl miestą nuolat naikinusių gaisrų ir dešimtmečiais Rusijos vykdytų represijų Vilniaus bažnyčiose medinių įrenginių beveik nebeliko.

0:00
0:00

1610 m.
Ordo Visitationis Beatissimae Mariae Virginis / Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo ordinas 

Šv. Pranciškus Salezas (1567–1622) subūrė pirmąsias seseris, kurioms vadovavo kilminga našlė šv. Joana Pranciška Šantalietė (1572–1641). Iš pradžių jos buvo pasiryžusios lankyti ir slaugyti vargšus bei ligonius, tačiau netrukus griežtai atsiskyrusų nuo pasaulio vizičių pagrindine misija tapo merginų auklėjimas ir mokymas.

Vizites į Vilnių pakvietė ir jų vienuolyną dosniai aprūpino pasiturinti našlė, Vilniaus miestietė Ona Varškėtaitė-Karosienė-Dezelštienė, kurios dukra įstojo į vizičių noviciatą Varšuvoje. 1694 m. fundatorė į Vilnių grįžo su šešiomis seserimis vizitėmis ir viena naujoke – savo dukra. Tais pat metais padėti naujo vizičių vienuolyno pamatai, o vienuolės jame apsigyveno 1698 m. Bendruomenei kuriantis Vilniuje, jai visokeriopą paramą teikė vietos vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis. 1729 m. pradėta statyti mūrinė Švč. Jėzaus Širdies ir šv. Pranciško Salezo titulo bažnyčia pašventinta 1752 m. Vilniaus vizičių vienuolynas buvo bene didžiausia ir svarbiausia visoje Lietuvoje kilmingų merginų lavinimo įstaiga – XVIII–XIX a. Čia vienu metu gyveno net 40 ir daugiau auklėtinių. XIX a. vizitės tęsė įprastinę veiklą, tačiau 1863 m. sukilimo metu seserims sukėlus Rusijos administracijos įtarimų, vienuolyną dėl žalingos ir nekontroliuojamos seserų įtakos auklėjant merginas bei slaptų kontaktų su sukilėliais nuspręsta uždaryti. Prancūzijos vizitės išrūpino vilnietėms leidimą išvykti į užsienį be teisės grįžti į Rusijos imperiją. 1865 m. Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje įvyko paskutinės viešos pamaldos. Vienuolynas buvo atiduotas stačiatikių vienuolėms, o Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia pertvarkyta į Šv. Marijos Magdalenos cerkvę. Vizitės į Vilnių sugrįžo 1919 m., bet 1942 m. ir vėl buvo priverstos bėgti. Senojoje Vilniaus vizičių buveinėje sovietų valdžia įkurdino kalėjimą.

0:00
0:00

VI a.
Ordo Sancti Benedicti / Šv. Benedikto ordinas

Šv. Benediktas (VI a.) – Vakarų krikščionybės vienuolinio gyvenimo grindėjas. Kontempliatyvaus gyvenimo bendruomenių kasdienybė grindžiama bendruomenine liturginių valandų malda (opus divinum), asmeniškai atliekamu dvasiniu skaitymu (lectio divina) ir fiziniu darbu. Benediktiniškų moterų vienuolynų pradininkė šv. Skolastika buvo šv. Benedikto sesuo.

Pirmąsias seseris benediktines į Lietuvą iš Kulmo pasikvietė kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, 1591 m. įsteigęs benediktinių vienuolyną Nesvyžiuje. XVII a. I pusėje seserys iš Nesvyžiaus buvo pasiųstos į Vilniaus, Kauno, Minsko, Smolensko, Oršos vienuolynus. Į Lietuvos sostinę pirmosios seserys benediktinės atvyko apie 1620 m., pakviestos miestiečių sutuoktinių Mikalojaus ir Kotrynos Horodiskių. Netrukus Vilniaus vienuolynas gerokai išaugo – 1622 m. iš Nesvyžiaus atvyko dar 12 seserų. Beveik visą XVII amžių vienuolyną vargino finansiniai sunkumai, tačiau įgyjant bendruomenės išlaikymui reikalingų žemės valdų padėtis po truputį taisėsi. 1688 m. Jonas Feliksas Pacas benediktinėms padovanojo plačias valdas, kaip dviejų savo dukterų, įstojusių į vienuolyną, kraitį. Šis dovanojimas esmingai pakeitė benediktinių bendruomenės gyvenimo sąlygas ir XVIII a. finansinių bėdų nebevarginama Vilniaus bendruomenė suklestėjo. Tačiau XIX a. Vilniaus vienuolyno benediktinėms nebuvo lengvas. Ilgainiui jis tapo vieninteliu Vilniuje likusiu veikti moterų vienuolynu, tapusiu priebėga ir kitų vienuolijų seserims. Amžiaus pabaigoje ši moterų bendruomenė tolydžio traukėsi, o 1905 m. Rusijos imperatoriaus Mikalojaus II paskelbto religinės tolerancijos dekreto sulaukė tik 6 senyvos benediktinės. Pasikeitus sąlygoms, Šv. Kotrynos vienuolynas atgimė – prieš karą čia gyveno 31 sesuo. II pasaulinio karo metais Vilniaus vienuolyne seserys slėpė žydus; drauge su kitų Vilniaus vienuolynų bendruomenėmis buvo areštuotos, vėliau paleistos. 1944 m. benediktinių bendruomenė grįžo į savo buveinę, bet 1948 m. Šv. Kotrynos bažnyčia buvo uždaryta ir paversta sandėliu, o seserys iš vienuolyno iškeldintos. Teko pamiršti klauzūrinį gyvenimą ir imtis valdiško darbo. 1964 m. Vilniaus benediktinės įsigijo naują buveinę – nusipirko dar nebaigtą statyti namą Žvėryne – ir atkūrė bendruomeninį gyvenimą. Čia seserys gyvena ir dabar.

0:00
0:00
Šv. Benedikto ir šv. Kazimiero relikvijoriai
skaityti plačiau
Atgal

Vilnius, XVII a., XVIII a. II p.
Vario lydiniai: kalimas, liejimas, kalstymas, puncavimas, graviravimas, sidabravimas, auksavimas; stiklas; relikvinėje – veidrodis, juvelyriniai akmenys, popierius: paperoles technika

Benediktinų vienuolijos pradininko, regulos autoriaus šv. Benedikto ir Lietuvos dangiškojo globėjo šv. Kazimiero relikvijoriai sukomponuoti iš skirtingų epochų elementų. Jų centre įstiklintos didelės relikvinės gausiai išdabintos XVIII a. būdingomis iš popieriaus juostelių sudarytomis augalų kompozicijomis. Tarp šių puošmenų įstatyti medalionai su šventųjų dalelėmis nevienalaikiai: šv. Benedikto – akivaizdžiai senesnis, baroko laikų, o šv. Kazimiero – naujesnis, datuotinas XIX a. ar XX a. I puse.

0:00
0:00

Lietuva, Vakarų Europa, XVIII a. pab. – XX a. pr.
Sidabras: kalimas, kalstymas, auksavimas; juvelyriniai akmenys, stiklas, koralai, emalis

Karūnėlė buvo naudojama iškilmingose apeigose, novicijai duodant amžinuosius įžadus. Apeigų tvarką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vienuolynuose, remdamasis šv. Bernardino regula ir Kulmo benediktinių reforma, nustatė Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius. Įžadus Bažnyčios vardu priimdavo įgaliotas dvasininkas ir vienuolyno abatė. Ceremonija prasidėdavo šv. mišiomis ir komunija, po jų novicija perskaitydavo lape surašytą įžadų tekstą ir atiduodavo jį kunigui, kuris jį padėdavo ant altoriaus. Tada dvasininkas pašventindavo naują abitą, o abatė su kitomis vienuolėmis merginai nuo galvos nuimdavo baltą novicijos nuometą ir užvilkdavo ką tik pašventintą abitą. Naują vienuolės nuometą su karūnėle ant galvos uždėdavo apeigose dalyvaujantis dvasininkas. Novicija amžiams tapdavo benediktine ir Kristaus sužadėtine.

0:00
0:00
Abatės pastoralas
skaityti plačiau
Atgal

Lietuva, XVIII a. (?), Vilnius, XX a. 3–4-asis deš.
Sidabras: kalimas, kalstymas, liejimas, karpymas, štampavimas, raižymas

Pastoralas buvo padarytas paskutinės Vilniaus abatės Julijos Anzelmos Miličiūtės (1919–1944 m.) užsakymu, tačiau yra pagrindo manyti, kad jam sukurti buvo panaudoti ankstesnio dirbinio elementai: lapelių forma artima barokinei, ant avinėlio figūrėlės yra pakartotinio tvirtinimo žymių, o vainike tebėra vienas barokinis gėlytės formos varžtelis. Išliko keli Vilniaus benediktinių abačių (tarp jų ir XVII a. vienuolynui vadovavusios Konstancijos Tyzenhauzaitės) portretai, kuriuose jos vaizduojamos su pastoralais, o šių viršūnės yra laurų vainiko formos su Avinėliu centre.

0:00
0:00