Vilniaus katedros lobynas – seniausias ir gausiausias iš visų lobynų, saugotų Lietuvos bažnyčiose. Pirmiausia į jį pateko Gediminaičių Jogailos ir Vytauto bei jų žmonų dovanoti brangūs liturginiai reikmenys ir iš kitų šalių atsiųstos dovanos Lietuvos krikšto proga. Valdovai, didikai, vyskupai dovanojo katedrai prabangius liturginius reikmenis: kryžius, taures, relikvijorius, monstrancijas. Per karus vertybės buvo slepiamos, išvežamos, paskutinį kartą slėptuvėje atsidūrė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Karo išvakarėse Vilniaus katedros lobynas buvo užmūrytas slėptuvėje. Jis atrastas 1985 m., tačiau pirmą kartą visuomenei pristatytas tik 1999–2003 m. parodose Lietuvos dailės muziejuje. 2006 m. visas katedros lobynas grąžintas Vilniaus arkivyskupijai ir nuo 2009 m. eksponuojamas Bažnytinio paveldo muziejuje.

Vilniaus katedros lobyno atradimas. Fot. R. Budrys, 1985 m., LNDM

Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia – pirmoji šventovė Lietuvoje, statyta kaip didikų šeimos mauzoliejus. Po bažnyčios grindimis yra išlikusios penkios laidojimo kriptos. Vienose laidotos vienuolės, kitose – pasauliečiai. Sapiegų šeimos kriptoje palaidotas Leonas Sapiega, jo sūnūs Jonas Stanislovas, Kristupas ir kiti šeimos nariai. 1655 m. Vilnių užėmusi carinės Rusijos kariuomenė miestą nusiaubė, sudegino, išplėšė, nužudė tūkstančius žmonių. Kazokai išžudė vienuolyne pasislėpusius miestiečius ir likusias vienuoles, apiplėšė bažnyčią bei Sapiegų kapų rūsį. Pasisavinę brangius karstus ir įkapes, palaikus išmetę į gatvę. 

Bažnyčioje išliko keturi ypač vertingi XVII a. pr. Sapiegų giminės antkapiai, liudijantys užsakovų galią, turtą ir subtilų meninį skonį.

Bažnyčios fundatorius Leonas Sapiega buvo pašarvotas sidabru dekoruotame, herbais papuoštame alaviniame karste, paskui jis nuleistas į specialiai tam įrengtą rūsį po didžiuoju altoriumi. Nuotraukoje matomas dabartinis kriptos vaizdas.

Jono Stanislovo Sapiegos (1588–1635) antkapinis paminklas įkomponuotas į zakristijos durų portalą. Tokia kompozicija, labai reta ne tik Lietuvoje, bet ir Vidurio Europoje, simbolizavo perėjimą iš gyvųjų pasaulio į mirusiųjų, iš laikino gyvenimo į amžinąjį. Monumentali architektūrinė antkapio dalis su įrašu sudaro kontrastą smulkesnių aptakių formų viršutinei daliai su puošniu sarkofagu ir verkiančių angelų skulptūromis. Deja, paminklą puošęs Jono Stanislovo biustas neišliko.

Vilnius, apie 1691 m.
Drobė, aliejiniai dažai

Paveikslas buvo sukurtas bernardinių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčiai. Arkangelas vaizduojamas kaip Dangaus kariaunos vadas, kovojantis prieš blogio jėgas su ugniniu kalaviju. Kairėje rankoje jis laiko svarstykles, skirtas teisingumui Paskutinio teismo dieną vykdyti. Lotyniškas įrašas nurodo į Mykolo vardo reikšmę hebrajų kalba („Kas kaip Dievas“).

Vilnius, 1535 m.
Sidabras, kalimas, liejimas, kalstymas, graviravimas, auksavimas; šlifuotas stiklas

Viena didžiausių monstrancijų visoje Vidurio Europoje sveria apie 20 kg, jos aukštis – 150 cm. Manoma, kad šis indas yra nežinomo Vilniaus auksakalio kūrinys, pasižymintis vėlyvosios gotikos ir renesanso bruožais. Įstabaus dydžio ir meninės vertės monstranciją Geranainių Šv. Mikalojaus bažnyčiai dovanojo vienas žymiausių to meto Lietuvos didikų, LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Albertas Goštautas. Liturginį indą puošia daugybė ornamentinių figūrų. Matoma fundatoriaus globėjo šv. Adalberto (Vaitiekaus) skulptūrėlė. Kitoje pusėje pavaizduotas šv. Mikalojus, Geranainių bažnyčios globėjas. Monstrancijos centre įdedamas Švč. Sakramentas. Virš jo pavaizduota Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu, aukščiau – Kristus, rodantis į savo žaizdas, o pačią viršūnę vainikuoja Nukryžiavimo scena. Po glorija įkomponuotas Goštautų giminės heraldinis ženklas, virš kurio išgraviruota monstrancijos sukūrimo data. Monstrancijos pėdoje įkomponuoti keturių evangelistų simboliai.

Vilnius, 1582–1583 m.
Sidabras, kalimas, liejimas, kalstymas, graviravimas, auksavimas

Originalios formos taurė gausiai puošta renesansiniais meniškai kalstytais ornamentais ir šventųjų figūromis. Neįprastai stačią pėdos pakopą puošia Išganytojo ir dvylikos apaštalų atvaizdai, o kraitelėje pavaizduoti keturi evangelistai. Spėjama, kad šią taurę Rygos Šv. Jokūbo (jėzuitų) bažnyčiai kunigo šventimų priėmimo proga 1583 m. dovanojo Vilniaus, vėliau Krokuvos vyskupas, kardinolas kunigaikštis Jurgis Radvila. 1612 m. jėzuitai, pasitraukdami iš Rygos, taurę atsigabeno į Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčią, po jėzuitų ordino likvidavimo indas atiteko karmelitų Šv. Jurgio bažnyčiai, o XIX a. vyskupo valia buvo paskirtas Vilniaus katedrai.

Andriejus I Makensenas, Gdanskas, apie 1646 m.
Auksas, liejimas, kalstymas, faktūravimas, poliravimas

Didžiausia Lietuvoje gryno aukso taurė traukia akį puikia atlikimo technika, menišku dekoru ir reta kojelės su ažūriniu nodusu kompozicija. Taurėje pavaizduoti šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Antanas Paduvietis, šv. Bonaventūra, šv. Kazimieras ir šv. Stanislovas. Taurė turi didelę memorialinę vertę – pagal vieną iš versijų, Drujos bernardinių bažnyčiai aukso taurę padovanojo bažnyčios fundatorius LDK pakancleris, garsus mecenatas, Katalikų bažnyčios rėmėjas kunigaikštis Kazimieras Leonas Sapiega. Sapiegos herbas pavaizduotas indo pėdoje.

Vilnius (?), 1649–1655 m.
Auksas, liejimas, kalstymas, puncavimas, graviravimas; emalis, porcelianas, brangakmeniai

Vieną brangiausių katedros lobyno indų padovanojo Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius. Monstrancija žavi ypač spalvinga, Lietuvoje retai pasitaikančia emalio technika, aukso ir skirtingų brangakmenių deriniu bei įspūdinga kompozicija, pasakojančia apie Dievo meilės ir Išganymo aukos slėpinius. Svarbią vietą bendroje kompozicijoje užima Išganytojo Motinos Švč. Mergelės Marijos figūrėlė.

Volfgangas Kasparas Kolbas, Augsburgas, 1691–1695 m.
Sidabras, kalimas, liejimas, kalstymas, karpymas, graviravimas, auksavimas; brangakmeniai, šlifuotas stiklas

Gausiai išpuošta barokinė monstrancija pažymėta Augsburgo miesto ženklais ir vieno garsiausių to meto meistrų dirbtuvės inicialais. Vilniaus katedrai brangų kūrinį galėjo dovanoti Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas. Monstrancijos ikonografija skirta kalbėti apie Kristaus kančią ir pasiaukojimą dėl meilės žmonijai. Monstrancijos šonuose pavaizduoti du angeliukai, nešantys Kristaus kančios įrankius. Kairysis angeliukas laiko kryžių ir plaktuką, dešinysis – kopėčias ir reples, kurių reikėjo nukeliant Jėzaus kūną nuo kryžiaus. Virš širdies formos rezervakulio, skirto įdėti Švč. Sakramentui, pavaizduotas lizde tupintis pelikanas. Buvo pasakojama, kad šis paukštis bado metu prasiplėšia krūtinę, jog savo krauju galėtų pamaitinti vaikus. Dėl to pelikanas tapo Kristaus pasiaukojimo dėl meilės žmonijai simboliu.

Augsburgas, 1691–1695 m.
Sidabras, kalimas, liejimas, kalstymas, karpymas, graviravimas, auksavimas; emalio tapyba, brangakmeniai, stiklas

Auksuotų ornamentų fone išryškėja įvairiaspalviai brangakmenių akcentai. Taurė papuošta sudėtinga emalio tapyba, pavaizduotos Kristaus kančios scenos: „Paskutinė vakarienė“, „Malda Alyvų sode“, „Suėmimas“, „Nuplakimas“, „Ecce Homo“ ir „Kristus prieš Kajafą“. Indas reprezentuoja vešlias formas ir spalvingą dekorą mėgusią aukšto lygio vokišką auksakalystės mokyklą.

Johanas Laris, Vilnius, 1751 m.
Sidabras, kalimas, liejimas, kalstymas, graviravimas, auksavimas; emalis, brangakmeniai, perlai, koralai

Ankstyviausia rokokinė monstrancija Lietuvoje primena kitą, kiek anksčiau sukurtą Augsburge ir saugotą Vilniaus katedroje. Šiame kūrinyje meistras įkomponavo papuošalus, kuriuos tikintieji dovanojo kaip votus maloningajam Trakų Dievo Motinos paveikslui. Šis pavaizduotas monstrancijos pėdos centre. Kūrinys iškalbingai byloja apie aukštą Vilniaus auksakalių meistrystės lygį ir Vidurio Europos amato centrų tarpusavio sąsajas.

Vakarų Europa, iki 1854 m.
Sidabras, kalimas, liejimas, graviravimas, auksavimas, emalio tapyba

Manoma, kad taurė buvo sukurta ne liturgijai, o kaip meno kūrinys, kurio autorius siekė savitai interpretuoti tradicinę bažnytinę ikonografiją. Taurėje išlietos Kristaus gyvenimo scenos, emaliu ištapyti Išganytojo, Švč. Mergelės Marijos, šv. Marijos Magdalenos ir apaštalų atvaizdai. Greta įkomponuotos religiniam menui neįprastos detalės: alegorijos „Vaikų meilė tėvams“, „Sielvartas su mirties emblema“, Kristaus kraujo slegiamo šėtono atvaizdas. Vilniaus katedrai taurę padovanojo garsus kolekcininkas, Biržų grafas Mykolas Tiškevičius.

Florencija, XVII a.
Auksas, liejimas, kalstymas; krikštolas, emalis, deimantai

Emaliu ir deimantais padabintas auksakalystės meno šedevras žavi subtiliomis formomis ir elegancija. Relikvijorius priklausė Vilniaus vyskupui Mikalojui Steponui Pacui, po jo mirties buvo perduotas Vilniaus katedrai. Manoma, kad šį relikvijorių iš Florencijos vyskupui atsiuntė kunigaikštis Cosimo III Medici, atsidėkodamas už Florencijos Šv. Lauryno bazilikai 1677 m. dovanotą šv. Kazimiero relikviją. Lietuvos didikai Pacai save kildino iš Florencijos didikų Pazzi giminės ir platino šventosios „giminaitės“ kultą Lietuvoje.

Vilnius, 1637 m.
Sidabras, kalimas, liejimas, kalstymas, graviravimas, auksavimas; šlifuotas stiklas

Statulėlę su šventojo relikvijomis jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčiai Vilniuje padovanojo didikų Gosievskių šeima. Panaikinus jėzuitų ordiną, o bažnyčią pavertus parapine, XIX a. pr. relikvijorius papuošė Vilniaus katedros altorių. Kartu buvo priderinta šv. vyskupo Stanislovo skulptūrėlė, nes Abiejų Tautų Respublikos laikais tapo įprasta šiuos šventuosius vaizduoti kartu kaip Lenkijos ir Lietuvos globėjus.

Vilnius, apie 1728–1735 m.
Sidabras, kalimas, liejimas, kalstymas, graviravimas, auksavimas

Vilniaus katedros globėjo šv. Stanislovo statulėlę bažnyčiai padovanojo Smolensko vyskupas Boguslavas Korvinas Gosievskis. XIX a. pr. kūrinys kartu su kai kuriomis kitomis vertybėmis buvo pavogtas, vėliau atgautas ir restauruotas priderinant jį prie ankstyvesnio šv. Kazimiero relikvijoriaus bei pritaikytas kartu papuošti didįjį altorių.

Vilnius, 1705–1712 m.
Sidabras, kalimas, kalstymas, liejimas, graviravimas, auksavimas

Apie 1705 m. Vilniaus katedra įsigijo Polocko unitų arkivyskupo Juozapato Kuncevičiaus relikviją, kuriai ir buvo užsakytas šis sarkofago formos relikvijorius. Liturginis indas iškalstytas akantų ornamentais, vainikuotas unitų arkivyskupo mitra. Relikvijorius iki pat Antrojo pasaulinio karo buvo nešamas kasmetinėse procesijose šv. Juozapato šventės proga.

Per Antrąjį pasaulinį karą Trakų bažnyčia nenukentėjo, tačiau svarbiausias lobyno vertybes nutarta paslėpti. Vertingiausi dirbiniai buvo užkasti bažnyčios viduje. Tarp jų – didžioji monstrancija, auksinės Dievo Motinos paveikslo karūnos. Slėptuvė atidaryta 1975 m., remontuojant bažnyčią. Dalis Trakų bažnyčios lobyno šiandien saugoma Bažnytinio paveldo muziejuje.

Švč. Mergelės Marijos Paveikslas yra vienas ankstyviausių ir labiausiai gerbiamų atvaizdų Lietuvoje. Legenda byloja, kad jį Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui dovanojo Bizantijos imperatorius. Apie paveikslo teikiamas malones ir stebuklus žinoma jau nuo XVII a. pradžios.

Augsburgas (?), Miunchenas (?), XV a. pab. – XVI a. pr.
Auksas, liejimas, cizeliavimas

Plaketę Vilniaus katedrai 1817 m. padovanojo žymus Lietuvos švietėjas ir filantropas grafas Povilas Ksaveras Bžostovskis. Spėjama, kad anksčiau tai buvo privačiam pamaldumui skirto mažo altorėlio elementas, grafo parsivežtas iš kelionių po Europą. Plaketės reljefo kompozicija ir figūrų traktuotė yra būdinga Vidurio Europos ankstyvojo renesanso dailei, nors pastebima ir to meto italų meno įtaka. Rėmas, kuriame ji pakabinta – klasicistinis, pritaikytas atvaizdui XIX a. pradžioje.

Švč. Mergelės Marijos paveikslo aptaisas, Vilnius, 1677 m.
Švč. Mergalės Marijos karūna, Augsburgas (?), apie 1630–1655 m.

Sidabrinį auksuotą aptaisą paveikslui užsakė Vilniaus vyskupas Mikalojus Steponas Pacas. Reto meistriškumo auksakalystės kūrinyje tiksliai perteiktas paveikslo drabužių piešinys ir faktūrų skirtumai. Aptaise matyti daugybė skylučių, atsiradusių tikintiesiems kabinant votus – juvelyrinius dirbinius, kuriais norėta padėkoti už patirtas malones. Jau XVII a. Trakų paveikslas turėjo ne vieną skirtingo dydžio paauksuotą karūną. Tik viena jų išliko ir lig šiol vainikuoja bažnyčios altoriuje esantį atvaizdą. Kitos jam priklausančios karūnos yra vėlesnės. Nuotraukoje vaizduojama didžiausia auksinė emaliu, perlais ir brangakmeniais puošta karūna.

Kryžius – Vilnius (?), 1530–1539 m.; krištolinės dalys – Venecija, apie 1300 m. (?); pėda – Vilnius, po 1836 m.
Sidabras: kalstymas, kalimas, graviravimas, puncavimas, auksavimas; kalnų krikštolas, ametistai, špineliai; pėda – medis: drožyba, auksavimas

Šv. Eustachijaus relikvijas saugantį kryžių Vilniaus katedrai testamentu paliko Geranainių grafas Albertas Goštautas. Relikvijoriaus meistras buvo puikus Renesanso epochos menininkas. Manoma, kad krištolinis kryžius ir stambieji brangakmeniai jo apačioje yra kur kas senesni – panašios formos dirbiniai pagal bizantinius auksinius pavyzdžius nuo XIII a. II pusės buvo daromi Venecijoje. Relikvijoriaus centre – krištolines šakas jungianti konstrukcija ir sidabrinės auksuotos kryžiaus puošmenos su Nukryžiuotuoju. Metalinės kryžmos detalės kalstytos renesansiniu vynmedžio šakelių motyvu ir sekant to meto mada papuoštos Romos imperatorių atvaizdais.

Prancūzija (?), XIV a. II p.
Dramblio kaulas: drožyba

Tai seniausias gotikinės plastikos kūrinys Lietuvoje. Iš dramblio kaulo išdrožinėtos keturios evangelinės scenos: Kristaus gimimas, Išminčių pagarbinimas, Nukryžiavimas ir Guldymas į kapą. Panašūs dirbiniai ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu buvo kuriami Bizantijoje, o nuo IX a. pagrindiniu šio dailiojo amato centru tapo Prancūzija.

Palestina (?), XVIII a. 
Medis, parlamutras, sidabras: inkrustacija, karpymas, raižymas

Perlamutru papuoštame barokiniame kryžiuje išraižyti gėlių ornamentai, angelų galvutės ir šventųjų figūros. Po kryžiumi pavaizduotas Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai, šv. Antano Paduviečio regėjimo ir Marijos Apsilankymo pas Elzbietą scenos. Jeruzalės kryžiaus ženklas leidžia manyti, kad šis kūrinys buvo pagamintas Šventojoje Žemėje veikusiose pranciškonų vienuolynų dirbtuvėse, o į Lietuvą jį atsivežė nežinomas piligrimas.

Zakristijos patalpa skirta dvasininkams persirengti ir liturginiams reikmenims laikyti. Šiuo metu bažnyčios zakristijoje įrengta liturginės tekstilės ekspozicija.

Visais laikais ir visose religijose liturgine apranga siekta išskirti dvasininką iš kitų tikinčiųjų, tuo tarsi pabrėžiant religinių apeigų reikšmę ir iškilnumą. Katalikų bažnyčios liturgijoje naudotų drabužių formos daugiausia perimtos iš antikinės tradicijos, jų paskirtis galutinai nusistovėjo viduramžiais, naujaisiais laikais jie kito labai nežymiai, nesitaikė prie sparčiai besimainančios pasaulietinės mados. Keitėsi nebent rūbo kirpimo niuansai, naudotų audinių rūšys ar raštai. Dvasininkų apranga siūdinta iš brangių audinių: šilko, aksomo, altembaso, brokato, damasto, taip pat ploniausios vilnos ar drobės. Dažnai jie buvo dabinami nėriniais, aplikacijomis, siuvinėjami šilku, auksu ir sidabru, puošiami pinikais ir galionais. Liturginių drabužių forma ir puošyba neretai sieta su ypatinga, gana įvairiai interpretuojama simbolika.

Vilnius, XVII a. pab. – 1701 m.
Medis: drožyba, polichromijos ir auksavimo likučiai

Skulptūros kadaise sukurtos Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios didžiajam altoriui. Skulptūrose išraiškingai vaizduojami apaštalai, evangelistai ir įvairias tautas simbolizuojantys personažai. Manoma, kad jų kompozicija turėjo pasakoti apie Apaštalų darbuose aprašytą Šventosios Dvasios atsiuntimą, kai Kristaus mokiniai prabilo iš viso pasaulio susirinkusiems žmonėms jų gimtosiomis kalbomis.