Šv. Stanislovo koplyčia – viena naujausių bei „slapčiausių“ koplyčių Katedroje atsirado tik po Lauryno Gucevičiaus Katedros rekonstrukcijos ir atskiros fundacijos ar oficialaus titulo niekada neturėjo. Iki L. Gucevičiaus perstatymo dabartinės koplyčios vietoje buvo šiaurinis įėjimas į Katedrą, rekonstrukcijos metu pastūmėtas Didžiojo altoriaus link. Atsiradusi uždara patalpa buvo naudojama kaip sandėlis iki 1837 m., kol architektas, Vilniaus klasicizmo atstovas prof. Karolis Podčašinskis (1790–1860) čia suprojektavo ir įrengė nekilnojamą Kristaus kapą. Nuo tada patalpa pradėta vadinti Išganytojo Karsto koplyčia. Koplyčia būdavo atidaroma tik Velykų tridieniui, visu kitu metų laiku būdavo laikoma uždaryta. Šioje koplyčioje du kartus metuose – Didįjį Penktadienį ir Didįjį Šeštadienį – būdavo išstatoma Didžioji Goštautų monstrancija.

Titulinio Katedros šventojo koplyčioje saugoma ir vertingiausia Vilniaus katedros brangenybė, seniausias relikvijorius Lietuvoje – „Šv. Stanislovo ranka“. Jis priklauso vadinamųjų „kalbančių“ relikvijorių tipui. Jo forma byloja apie viduje esančią relikviją – čia saugoma Krokuvos vyskupo šv. Stanislovo rankos kaulo dalis. Manoma, kad ant relikvijoriaus piršto užmautas žiedas su safyru kadaise priklausė kuriam nors vyskupui ir buvo paaukotas šv. Stanislovui kaip votas. 1503 m. dokumente rašyta, kad relikvijorius viešai pagarbiai katedroje išstatomas du kartus per metus, šventojo vyskupo iškilmių proga gegužės 8 ir rugsėjo 27 dienomis.