Vilnius, XVII a. pab.
Lininė drobė, audinių skiautės, šilkiniai, auksuoto sidabro ir sidabro siūlai bei virvelės, siuvinėjimas; karnacijos – drobė, aliejiniai dažai, tapyba.

Svarbus bernardinių užsiėmimas buvo liturginių drabužių ir kitų reikmenų siuvinėjimas, kuris 1671–1775 m. bernardinių vienuolyno metrikoje, pabrėžiamas kaip girtina, didelį pranašumą bendruomenėje lėmusi veikla. Tarp siuvinėtojų minima iš Užupio su pirmosiomis vienuolėmis į Šv. arkangelo Mykolo vienuolyną perėjusi ilgaamžė Otilija Levošaitė (Otylia Lewoszówna), kuri, net 60 metų sulaukusi, siuvinėjo bažnyčiai veliumus, humerolus, antepedijus ir arnotus. XVII a. I p. auksu siuvinėjo Melanija Plonska, kuri į Šv. Mykolo vienuolyną buvo priimta be pasogos, tačiau iš savo rankų darbo įgijo šv. Mykolo paveikslui sidabro šalmą, bei pastatė Apreiškimo Šv. Mergelės Marijos altorėlį, auksu išsiuvinėjo daug veliumų ir daug kitų daiktų. Išskirtinių gabumų turėjo ir Pranciška Zenkevičiūtė (Franciszka Zienkiewiczówna). Šiais rankdarbiais vienuolės pirmiausia turtino savo bažnyčios liturginės tekstilės rinkinį, bet galima numanyti, kad savo darbais jos dalijosi ir su kitais vienuolynais, bažnyčiomis.