XIII a. vid.
Ordo Canonicorum Regularium S. Mariae de Metro de Urbe de Poenitentia Beatorum Martyrum / Regulinių atgailos palaimintųjų kankinių kanauninkų ordinas 

Reguliniai atgailos kanauninkai buvo atsidėję parapinės sielovados darbui ir gyveno pagal šv. Augustino regulą. Jų ryšį su šiuo šventuoju bei askezės praktiką pabrėžė ordino ženklas – ant balto abito nešiojama raudona širdis su iš jos išaugusiu kryžiumi.

Lietuvoje reguliniai atgailos kanauninkai tapo pirmąja po krikšto čia įsikūrusia vienuolija: Jogailos 1390–1391 m. funduota prepozitūra Bistryčioje (su vienuolyno filialu Medininkuose) ilgą laiką buvo vienintelė regulinių atgailos kanauninkų bendruomenė. Vienuolijos centru tapo 1617–1618 m. įsteigtas Videniškių vienuolynas. XVII a. Vilniaus vyskupijoje susikūrė daug naujų atgailos kanauninkų buveinių, bet dažniausiai tai būdavo nedidelės dviejų trijų vienuolių, tarnaujančių parapinėje bažnyčioje, rezidencijos. 1645 m. Jokūbo Aleksandro Zalamajaus drauge su žmona Ona funduotas ir kukliai aprūpintas Užupio vienuolynas Vilniuje ilgą laiką niekuo neišsiskyrė iš kitų Lietuvos regulinių atgailos kanauninkų bendruomenių. XVIII a. pab. – XIX a. I p. Užupio vienuolyne dažniausiai rinkdavosi regulinių atgailos kanauninkų Lietuvos provincijos kapitulos. Tačiau tuo laiku prasidėjęs vienuolijos nuosmukis ilgainiui lėmė ir Vilniaus bendruomenės krizę. 1832 m. uždarius visus regulinių atgailos kanauninkų vienuolynus (juose tuo metu gyveno apie 40 vienuolių), prie Užupio bažnyčios liko tarnauti du vienuoliai kunigai.