1593 m.
Ordo Carmelitarum Discalceatorum / Basųjų karmelitų ordinas

Siekis grąžinti į karmelitų gyvenimą sunykusį kontempliatyvumo ir askezės dėmenį tapo XVI a. prasidėjusios ordino reformos, kurios pradininkė buvo šv. Teresė Avilietė, tikslu. Naujojo karmelitų gyvenimo būdo pagrindas – pirmykščio ordino gyvenimo būdo laikymasis, klauzūra ir askezė.

Misijų veiklai ir vienuolynų steigimui kitose Europos šalyse nuo XVI a. atsidėję Basųjų karmelitų ordino vienuoliai 1604 m. buvo pasiekę Vilnių. 1605 m. jie įsikūrė Krokuvoje, vėliau ir kituose Lenkijos miestuose. Siekdami įsikurti Lietuvos sostinėje basieji karmelitai atvyko 1624 m. Pirmuoju jų globėju tapo įtakingas Vilniaus miestietis Ignotas Dubovičius; paramą suteikė ir Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius. Jau 1626 m. basieji karmelitai apsigyveno įsigytuose namuose su nedidele koplyčia. 1633 m. buvo pradėta statyti, o 1654 m. konsekruota nauja mūrinė ankstyvojo baroko stiliaus Šv. Teresės Avilietės bažnyčia. Įsteigus Lietuvos Šv. Kazimiero provinciją, Vilniaus konventas tapo Lietuvos basųjų karmelitų provincijolo buveine. Ilgą laiką čia veikė noviciatas ir studijų namai. Konventas globojo ir mūsų dienomis piligrimų gausiai lankomą Aušros vartų Gailestingumo Dievo Motinos koplyčią. Basiesiems karmelitams reikšminga buvo taip pat ir Lietuvos didiko Stepono Paco bei jo žmonos Onos Maricibelės Rudaminaitės parama; jų rūpesčiu 1638 m. netoliese įsikūrė vienintelis Lietuvoje bei turtingiausias Abiejų Tautų Respublikoje basųjų karmeličių vienuolynas su Šv. Juozapo bažnyčia. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1844 m. Šv. Teresės Avilietės vienuolynas uždarytas, jame caro valdžia įkurdino stačiatikių dvasininkų dukterų institutą. 1865 m. panaikintas moterų Šv. Juozapo vienuolynas, o 1877 m. visai nugriauta jo bažnyčia. 1930 m. Basieji karmelitai atgavo Šv. Teresės vienuolyno pastatus, tačiau viltingą vienuolijos atsikūrimo laikotarpį brutaliai nutraukė II pasaulinis karas. Šv. Teresės Avilietės šventovė, virtusi parapine bažnyčia, niekada nebuvo uždaryta.