VI a.
Ordo Sancti Benedicti / Šv. Benedikto ordinas

Šv. Benediktas (VI a.) – Vakarų krikščionybės vienuolinio gyvenimo grindėjas. Kontempliatyvaus gyvenimo bendruomenių kasdienybė grindžiama bendruomenine liturginių valandų malda (opus divinum), asmeniškai atliekamu dvasiniu skaitymu (lectio divina) ir fiziniu darbu. Benediktiniškų moterų vienuolynų pradininkė šv. Skolastika buvo šv. Benedikto sesuo.

Pirmąsias seseris benediktines į Lietuvą iš Kulmo pasikvietė kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, 1591 m. įsteigęs benediktinių vienuolyną Nesvyžiuje. XVII a. I pusėje seserys iš Nesvyžiaus buvo pasiųstos į Vilniaus, Kauno, Minsko, Smolensko, Oršos vienuolynus. Į Lietuvos sostinę pirmosios seserys benediktinės atvyko apie 1620 m., pakviestos miestiečių sutuoktinių Mikalojaus ir Kotrynos Horodiskių. Netrukus Vilniaus vienuolynas gerokai išaugo – 1622 m. iš Nesvyžiaus atvyko dar 12 seserų. Beveik visą XVII amžių vienuolyną vargino finansiniai sunkumai, tačiau įgyjant bendruomenės išlaikymui reikalingų žemės valdų padėtis po truputį taisėsi. 1688 m. Jonas Feliksas Pacas benediktinėms padovanojo plačias valdas, kaip dviejų savo dukterų, įstojusių į vienuolyną, kraitį. Šis dovanojimas esmingai pakeitė benediktinių bendruomenės gyvenimo sąlygas ir XVIII a. finansinių bėdų nebevarginama Vilniaus bendruomenė suklestėjo. Tačiau XIX a. Vilniaus vienuolyno benediktinėms nebuvo lengvas. Ilgainiui jis tapo vieninteliu Vilniuje likusiu veikti moterų vienuolynu, tapusiu priebėga ir kitų vienuolijų seserims. Amžiaus pabaigoje ši moterų bendruomenė tolydžio traukėsi, o 1905 m. Rusijos imperatoriaus Mikalojaus II paskelbto religinės tolerancijos dekreto sulaukė tik 6 senyvos benediktinės. Pasikeitus sąlygoms, Šv. Kotrynos vienuolynas atgimė – prieš karą čia gyveno 31 sesuo. II pasaulinio karo metais Vilniaus vienuolyne seserys slėpė žydus; drauge su kitų Vilniaus vienuolynų bendruomenėmis buvo areštuotos, vėliau paleistos. 1944 m. benediktinių bendruomenė grįžo į savo buveinę, bet 1948 m. Šv. Kotrynos bažnyčia buvo uždaryta ir paversta sandėliu, o seserys iš vienuolyno iškeldintos. Teko pamiršti klauzūrinį gyvenimą ir imtis valdiško darbo. 1964 m. Vilniaus benediktinės įsigijo naują buveinę – nusipirko dar nebaigtą statyti namą Žvėryne – ir atkūrė bendruomeninį gyvenimą. Čia seserys gyvena ir dabar.