1540 m.
Ordo Hospitalarius S. Joannis de Deo / Šv. Dievo Jono špitolininkų ordinas

Šv. Dievo Jono pasekėjų vienuolinis gyvenimas remiasi šv. Augustino regula. Jų charizma – gydyti ligonius ir rūpintis jų dvasiniais poreikiais. „Gerieji broliai“, be įprastų neturto, skaistybės ir klusnumo įžadų, duoda ir ketvirtąjį įžadą – tarnauti ligoniams.

XVII a. buvo Šv. Dievo Jono ligoninės brolių ordino intensyviausios plėtros Europoje laikotarpis. 1635 m. Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos iniciatyva bonifratrai įsikūrė Vilniuje, prie Šv. Kryžiaus koplyčios. Vėliau apsigyveno ir kituose Lietuvos miestuose. Visi LDK veikę vienuolynai priklausė 1639 m. suformuotai bendrai Lenkijos ir LDK bonifratrų Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai provincijai. Vilniaus bonifratrų bendruomenė, kurią dažniausiai sudarydavo 8–12 vienuolių, buvo skaitlingiausia tarp visų LDK veikusių bonifratrų konventų, čia veikė ir didžiausia špitolė. Vienuolyne įsteigtoje infirmerijoje vienu metu galėjo būti gydomi 14 ligonių vyrų. Nors tuo metu Vilniuje jau veikė keliolika visų krikščioniškų konfesijų špitolių, bonifratrų špitolė išsiskyrė tuo, kad pagrindinė jos funkcija buvo gydymas, o ne globa. Vienuoliai infirmerijoje darbuodavosi kaip slaugytojai, o pagrindinį darbą alikdavo samdomi gydytojai ir barzdaskučiai. Po Respublikos padalijimų carinė administracija kurį laiką leido Vilniaus bonifratrams netrukdomiems veikti, tačiau 1843 m. Vilniaus vienuolynas (paskutinis provincijoje) buvo uždarytas. 1924 m. bonifratrai vėl sugrįžo į Šv. Kryžiaus vienuolyną ir tęsė savo pirmtakų darbus. Po Antrojo pasaulinio karo ir Rusijos okupacijos gerieji broliai į Vilnių jau nebesugrįžo.