1540 m.
Societas Jesu / Jėzaus Draugija

Sekdami savo įkūrėjo Šv. Ignaco (1491–1556) pavyzdžiu, jėzuitai tapo dvasininkų ir pasauliečių dvasinio gyvenimo palydėtojais. Jie įsipareigojo tarnauti ten, kur Bažnyčiai atrodys reikalinga, ėmėsi jaunimo ugdymo mokyklose ir universitetuose, misijų į nekrikščioniškus kraštus.

Siekdamas sustiprinti Katalikų bažnyčios pozicijas Reformacijos pakilimą išgyvenančioje šalyje, Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius pakvietė į Vilnių jėzuitus. 1569 m. į sostinę atvyko keli Austrijos provincijos vienuoliai ir įsteigė kolegiją. Sustiprėję jie savo žinion gavo parapinę Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. apaštalo evangelisto Jono bažnyčią. 1579 m. karalius Steponas Batoras ir popiežius Grigalius XIII jėzuitų kolegijai suteikė universiteto teises. Kolegija tapo stipriu mokslo židiniu, joje buvo viena turtingiausių visoje LDK biblioteka ir produktyviausia šalyje spaustuvė. Čia pirmą kartą Lietuvoje buvo surengti dramos ir baleto spektakliai, išleistas pirmais lietuvių kalbos žodynas, pirmasis laikraštis, įrengta observatorija. 1604 m. Vilniuje buvo įkurti jėzuitų profesų namai (su Šv. Kazimiero bažnyčia) ir noviciatas (su Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia). 1608 m. įsteigta Lietuvos jėzuitų provincija sparčiai augo, todėl ji buvo padalyta į dvi – Lietuvos ir Mazovijos – provincijas. Profesų namai prie Šv. Kazimiero bažnyčios buvo faktinis Lietuvos jėzuitų centras: čia dažniausiai reziduodavo provincijolas ir jo padėjėjai, buvo saugomas provincijos archyvas. LDK darbavęsi jėzuitai sukūrė pirmąjį Lietuvos istorijoje vidurinio tipo mokyklų tinklą. Jėzaus Draugijos nariai taip pat pasižymėjo misijomis į provinciją, dvasininkų ugdymu seminarijose ir dvasiniu vadovavimu vienuoliams, kunigams bei pasauliečiams. Lietuvos provincijos jėzuitų darbą nutraukė 1773 m. paskelbtas popiežiaus Klemenso XIV nutarimas dėl Jėzaus Draugijos panaikinimo. Abiejų Tautų Respublikos padalijimo metu Rusijos imperijos prijungtose žemėse, kuriose popiežiaus dokumentas nebuvo paskelbtas, jėzuitai tęsė vienuolijos veiklą. Deja, 1814 m. popiežiui Pijui VII atkūrus jėzuitų ordiną, jo nariai buvo išvyti iš Rusijos imperijos teritorijos. Noviciato pastatuose trumpam įsikūrė vyskupijos kunigų seminarija, terciato namuose kuriam laikui apsigyveno pijorų vienuoliai, profesų namai atiteko kunigams emeritams, vėliau – kitoms vienuolijoms. Galiausiai profesų namai ir noviciato pastatai su Šv. Ignaco bažnyčia buvo perduoti Rusijos kariuomenės reikmėms. Šv. Kazimiero bažnyčia 1840 m. pertvarkyta į stačiatikių Šv. Mikalojaus soborą. Šv. Rapolo bažnyčia tapo parapine. Po I pasaulinio karo greta Šv. Kazimiero bažnyčios įsikūrė Lenkijos jėzuitai. Po II pasaulinio karo sovietų valdžiai uždarius visus vienuolynus, Šv. Kazimiero bažnyčia iš pradžių paversta gėrimų sandėliu, o vėliau – Ateizmo muziejumi. Buvo išniekintos ir kitos senosios jėzuitų bažnyčios – tarpukariu įgulos bažnyčia tapusi Šv. Ignaco šventovė ir parapinė universitetinė Šv. Jono bažnyčia paverstos sandėliais, vėliau pastarojoje įkurtas Mokslo muziejus. Vien Šv. Rapolo bažnyčia išvengė profanacijos ir visą sovietmetį liko veikti kaip parapinė bažnyčia. Sovietmečiu, pogrindžio sąlygomis, Lietuvos jėzuitai aktyviai veikė įvairiose katalikiško gyvenimo srityse, darbavosi ugdydami kandidatus į kunigystę pogrindinėje seminarijoje, organizavo sovietų valdžios taip ir nesugebėtos sustabdyti „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos“ (1972–1989 m.) leidybą. Prasidėjus Sąjūdžiui, 1989 m. buvo oficialiai įteisinta Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija. Netrukus atgauti Šv. Kazimiero bažnyčia ir namai Vilniuje.