Lietuva, Vakarų Europa, XVIII a. pab. – XX a. pr.
Sidabras: kalimas, kalstymas, auksavimas; juvelyriniai akmenys, stiklas, koralai, emalis

Karūnėlė buvo naudojama iškilmingose apeigose, novicijai duodant amžinuosius įžadus. Apeigų tvarką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vienuolynuose, remdamasis šv. Bernardino regula ir Kulmo benediktinių reforma, nustatė Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius. Įžadus Bažnyčios vardu priimdavo įgaliotas dvasininkas ir vienuolyno abatė. Ceremonija prasidėdavo šv. mišiomis ir komunija, po jų novicija perskaitydavo lape surašytą įžadų tekstą ir atiduodavo jį kunigui, kuris jį padėdavo ant altoriaus. Tada dvasininkas pašventindavo naują abitą, o abatė su kitomis vienuolėmis merginai nuo galvos nuimdavo baltą novicijos nuometą ir užvilkdavo ką tik pašventintą abitą. Naują vienuolės nuometą su karūnėle ant galvos uždėdavo apeigose dalyvaujantis dvasininkas. Novicija amžiams tapdavo benediktine ir Kristaus sužadėtine.