1446 m.
Congregatio Sanctissimi Salvatoris Cannonicorum Regularis Lateranensis / Laterano Švenčiausiojo Išganytojo regulinių kanauninkų

Katedrų kapitulų kanauninkai, XI–XII a. susibūrę į bendrą nuosavybę turinčias ir vienuolinius įžadus duodančias bendruomenes, davė pradžią specifinei vienuolių kategorijai – reguliniams kanauninkams. Viena iš jų grupių, kitados aptarnavusi Laterano baziliką, gavo Laterano kanauninkų vardą. Jų tikslai – dieviškojo kulto tarnyba, brevijoriaus maldų kalbėjimas choru, pamokslų sakymas, parapinis apaštalavimas, jaunimo auklėjimas, misijos.

Į Vilnių 1625 m. atvykusius regulinius kanauninkus vietos vyskupas Eustachijus Valavičius įkurdino Antakalnio priemiestyje ir pradžioje išlaikė savo lėšomis. 1638–1639 m. Laterano kanauninkams buvo perduota Antakalnio parapinė Šv. Petro bažnyčia, bet vienuolyno padėtis stabilizavosi tuomet, kai valdas vienuolynui paskyrė Mstislaulio vaivada Juozapas Korsakas (1642 m.) Ir Vilniaus vaivada bei Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas (1675 m.). Pastarasis geradarys pastatydino ir įspūdingai išpuošė naują mūrinę Šv. Petro ir Povilo šventovę – vieną Lietuvos baroko šedevrų. XVIII–XIX a. Antakalnio vienuolynas, kuriame įvairiu metu gyvendavo iki 20 vienuolių, buvo didžiausia ir reikšmingiausia Laterano kanauninkų bendruomenė Lietuvoje. Antakalnyje įsikūrę vienuoliai uoliai darbavosi šio Vilniaus priemiesčio sielovadoje: sakė pamokslus lietuvių ir lenkų kalbomis, mokytojavo parapinėje mokykloje, rūpinosi špitole, vadovavo Penkių Jėzaus žaizdų ir Švč. Mergelės Marijos Maloningosios brolijoms. Nuo 1653 m. bažnyčioje gerbtas maloningas Švč. Mergelės Marijos Maloningosios atvaizdas. Vilniaus Laterano kanauninkų bendruomenė, paskutinė Lietuvos istorijoje, caro valdžios buvo likviduota 1864 m. Trys vienuoliai buvo apkaltinti parama 1863 m. sukilimo dalyviams ir ištremti. Vienas iš jų – Pranciškus Zavadzkis vėliau tapo Šv. Petro ir Povilo parapinės bažnyčios klebonu ir nesėkmingai mėgino atgaivinti Laterano kanauninkų veiklą. Sulig šio kunigo mirtimi 1915 m. baigėsi bemaž 300 metų trukusi šios vienuolijos istorija Lietuvoje.