1625 m.
Congregatio Missionis / Misijos kongregacija 

Šv. Vincento Pauliečio (1581‒1660) įkurti misionieriai, kaip ir pats įkūrėjas, savo gyvenimą pašventė misijoms tarp kaimo gyventojų ir dvasininkų ugdymui.

Lenkijos karalienės Liudvikos Marijos Gonzagos kvietimu misionieriai 1651 m. atvyko į Varšuvą. Vos įsikūrusius Varšuvoje Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius misionierius pakvietė steigti seminariją savo vyskupijoje, tačiau sumanymas nebuvo įgyvendintas. Vienuoliai atvyko į Vilnių tik 1685 m. vyskupo Aleksandro Kotovičiaus kvietimu. Fundatorius misionieriams dovanojo žemės valdas, o Kotryna Sobieskytė-Radvilienė ‒ Subačiaus priemiestyje stovėjusius Sanguškų rūmus, kurie vėliau buvo pritaikyti vienuolyno reikmėms. 1695 m. pradėta statyti Viešpaties Žengimo į dangų bažnyčia. XVIII a. pabaigoje Lenkijos ir Lietuvos Respublikoje veikė jau 40 misionierių namų. 1794 m. Lenkijos provinciją padalinus, įkurta savarankiška Lietuvos provincija, kurios centru tapo vienuolynas Vilniuje. Misionieriai vykdė vienuolijai įprastą veiklą: atliko misijas Vilniaus vyskupijos parapijose, išlaikė špitolę, organizavo labdaringą veiklą (be kita ko jų iniciatyva į Vilnių atvyko šaritės, kurios rūpinosi beglobiais vaikais). 1725 m. misionieriai atidarė savo seminariją. Po 1830‒1831 m. sukilimo prasidėjusios sistemingos represijos prieš vienuolijas palietė ir misionierius. 1844 m. jų namai galutinai uždaryti, o pastatai atiduoti miestui.