1209 m.
Ordo Fratrum Minorum Conventualium / Mažesniųjų brolių konventualų ordinas

Šv. Pranciškų žavėjo Evangelija ir Kristus, kuriuo jis norėjo sekti taip, kaip išgirdo Porciunkulės koplyčioje Evangelijos pagal Matą kvietime – eiti skelbti Gerąją naujieną be lazdos, be kurpių, be diržo ir be antrų marškinių. Nuo šios asmeniškos patirties prasidėjo vienos didžiausių ir istoriškai reikšmingiausių vienuolijų istorija.

Mažesniųjų brolių konventualų ordino misijos XIII a. pasiekė Lietuvą, o pranciškonas vienuolis Adolfas 1253 m. dalyvavo karaliaus Mindaugo karūnacijoje. Pranciškonai Vilniuje įsikūrė dar iki šalies krikšto. Lietuvą valdant kunigaikščiams pagonims, jie vieninteliai sugebėjo čia vykdyti savo misiją. Kviečiami Vytenio ir Gedimino, jie kūrėsi Naugarduke ir Vilniuje, darbavosi valdovo dvare ir tarp krikščionių atvykėlių, o retsykiais išdrįsdavo skelbti Evangeliją ir vietos žmonėms. Tuo laikotarpiu keli vienuoliai netgi mirė kankinių mirtimi.

Vilniuje tebestovi dvi seniausios, ikikrikščioniškos Lietuvos laikus menančios Mažesniųjų brolių konventualų ordino šventovės: gotikinės Šv. Mikalojaus ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Būtent prie pastarosios įsikūrė seniausias Vilniaus vienuolynas. XV a. jį fundacijomis parėmė Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytautas ir Žygimantas. Tai buvo svarbiausias pranciškonų konventas visoje 1686 m. įkurtoje Lietuvos Šv. Kazimiero provincijoje. Čia rezidavo Lietuvos pranciškonų vyresnysis, veikė naujokynas, vyko vienuolių studijos, turėta gausi biblioteka. 1864 m. Rusijos caro administracijai šį vienuolyną uždarius, mažesnieji broliai konventualai buvo išblaškyti, o bažnyčia išniekinta – paversta archyvo saugykla. 1919 m. į Vilnių buvo atvykę Lenkijos provincijos broliai. Sovietmečiu uždarius vienuolyną, bažnyčia vėl paversta archyvo saugykla. 1998 m. šventovė grąžinta tikriesiems jos savininkams pranciškonams.