1633 m.
Societas Filiarum Caritatis a S. Vincentio de Paulo / Šv. Vincento Pauliečio gailestingumo dukterų draugija 

Šv. Vincento Pauliečio (1581‒1660) ir šv. Liudvikos de Marijak (1591‒1660) įkurta vienuolija išaugo iš misionierių įsteigtų gailestingumo brolijų, į kurių veiklą aktyviai įsitraukdavo turtingos moterys, rinkdavusios aukas vargšams.

Lenkijos karalienė Liudvika Marija Gonzaga 1652 m. šarites pakvietė į Varšuvą. 1744 m. špitolę Vilniuje fundavo Smolensko vyskupas Boguslovas Gosievskis, skyręs tam savo rūmus Savičiaus gatvėje. Fundacijos vykdytojais vyskupas pasirinko vienuolius misionierius, kurių pastangomis 1745 m. į Vilnių iš Lenkijos atvyko pirmosios šaritės. Greitai rūmai virto vienuolynu ir špitole. Vilniuje, kaip ir kitur, pagrindinė šaričių veikla buvo tarnystė ligoniams ir vargšams. Šaritės triūsė ir Vaikelio Jėzaus pamestinukų špitolėje, kurią 1786 m. gruodį fundavo Trakų vaivadienė Jadvyga Teresė Zaluskytė-Oginskienė. 1791 m. baigta statyti Vaikelio Jėzaus špitolė greitai tapo pagrindine vieta, kur dėl vienokių ar kitokių priežasčių motinos ir tėvai palikdavo savo vaikus. Kad čia augantys vaikai pasirengtų nelengvam gyvenimui už jos sienų, jie būdavo mokomi rašyti ir skaityti, taip pat kokio nors amato. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų šarites rėmė caro valdžios administracija, jų špitolėms buvo užtikrintos papildomos pajamos, o 1809 m. seserys buvo įdarbintos naujai įsteigtoje Vilniaus generalinėje špitolėje prie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios Lukiškėse. Lemiamas smūgis šaritėms suduotas po 1863‒1864 m. sukilimo: 1864 m. jos iškeldintos iš vienuolyno prie Vaikelio Jėzaus špitolės, 1867 m. uždaryti namai Savičiaus gatvėje. 1921 m. šaritės vėl buvo pradėjusios darbuotis Vaikelio Jėzaus prieglaudoje. Per II pasaulinį karą Gailestingumo seserys išvyko į Lenkiją ir Vilniuje vėliau nebeatsikūrė.