1610 m.
Ordo Visitationis Beatissimae Mariae Virginis / Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo ordinas 

Šv. Pranciškus Salezas (1567–1622) subūrė pirmąsias seseris, kurioms vadovavo kilminga našlė šv. Joana Pranciška Šantalietė (1572–1641). Iš pradžių jos buvo pasiryžusios lankyti ir slaugyti vargšus bei ligonius, tačiau netrukus griežtai atsiskyrusų nuo pasaulio vizičių pagrindine misija tapo merginų auklėjimas ir mokymas.

Vizites į Vilnių pakvietė ir jų vienuolyną dosniai aprūpino pasiturinti našlė, Vilniaus miestietė Ona Varškėtaitė-Karosienė-Dezelštienė, kurios dukra įstojo į vizičių noviciatą Varšuvoje. 1694 m. fundatorė į Vilnių grįžo su šešiomis seserimis vizitėmis ir viena naujoke – savo dukra. Tais pat metais padėti naujo vizičių vienuolyno pamatai, o vienuolės jame apsigyveno 1698 m. Bendruomenei kuriantis Vilniuje, jai visokeriopą paramą teikė vietos vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis. 1729 m. pradėta statyti mūrinė Švč. Jėzaus Širdies ir šv. Pranciško Salezo titulo bažnyčia pašventinta 1752 m. Vilniaus vizičių vienuolynas buvo bene didžiausia ir svarbiausia visoje Lietuvoje kilmingų merginų lavinimo įstaiga – XVIII–XIX a. Čia vienu metu gyveno net 40 ir daugiau auklėtinių. XIX a. vizitės tęsė įprastinę veiklą, tačiau 1863 m. sukilimo metu seserims sukėlus Rusijos administracijos įtarimų, vienuolyną dėl žalingos ir nekontroliuojamos seserų įtakos auklėjant merginas bei slaptų kontaktų su sukilėliais nuspręsta uždaryti. Prancūzijos vizitės išrūpino vilnietėms leidimą išvykti į užsienį be teisės grįžti į Rusijos imperiją. 1865 m. Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje įvyko paskutinės viešos pamaldos. Vienuolynas buvo atiduotas stačiatikių vienuolėms, o Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia pertvarkyta į Šv. Marijos Magdalenos cerkvę. Vizitės į Vilnių sugrįžo 1919 m., bet 1942 m. ir vėl buvo priverstos bėgti. Senojoje Vilniaus vizičių buveinėje sovietų valdžia įkurdino kalėjimą.